Iš Kutaisi į Tbilisį grįžome traukiniu. Vaikai lakstė po vagoną, iš nešiojančios visokius niekalus bobulytės čipsų mums nupirko pagyvenęs gruzinas – už tai, kad esame lietuviai:) O vėliau, kiek pagėręs ir apsipykęs su vagono “draugais”, buvo išvestas.

Paskutinės dienos Tbilisyje vėlgi buvo nuostabios ir tokios nepanašios viena į kitą. Tbilisio menininkai ir parodų atidarymai bei šokiai iki ryto, dar kartą – pirtys (šį kartą kiek kitokios), iš Lietuvos atvykęs Marius, parodęs Tbilisį dar kitaip (pamatėme net Vilniaus skverą), beprotiškas karštis, susitikimas su Dailės Instituto rektoriumi, vyno degustacijos šventė jau minėtose gruziniškose “Rumšiškėse” ant kalno, nauja vieno sutikto lietuvio kaip lankytina vieta rekomenduota Katedra – su keliais aukštais po žeme, turgus, Tbilisio metro pažinimas, šeštadieninis sendaikčių pardavimas ant Sausojo tilto, o paskutinį vakarą – Filharmonija (vietoj remontuojamos Operos) su garsiąja Gruzijos trupe “Erisioni” – žvangantys kardai, neįtikėtini balsai ir melodijų deriniai, šokėjos ilgais sijonais lyg ant ratukų prariedančios ant scenos, berniukai – būgnininkai, keliais aukštais vieni ant kitų šokantys gruzinai, nuostabūs kostiumai.

Labai, labai jauki ir artima pasirodė Gruzija. Sakau madloba – ačiū – ir manau, čia dar sugrįšiu:)

Dideliausias dėkui Tbilisyje gyvenančiam bičiuliui menininkui Murtazui, o taip pat lietuviui Vytui, prieš kelionę padėjusiam susigaudyti žemėlapyje ir apipylusiam patarimais ir adresais.

Ir visai pabaigai – faktai, kuriuos girdėjau prieš kelionę ir įsitikinau Gruzijoje:

Apie gruzinų vairavimą: išties, gatvę pereiti labai sunku, tikrai, perėjos nupieštos dėl grožio. Kartą sėdėjom taksi, o moteriškė atsargiai bandė pereiti per perėją – taksistas ne tik kad nepraleido, bet dar ir nusistebėjo: “nesuprantu, kaip pėstieji šitaip negerbia vairuotojų”. Be garso signalo vairuoti neįmanoma, beje, kelio juostų žymėjimas taip pat negalioja. O užmiestyje svarbiausia greit lėkti ir daug žegnotis:)

Apie pamaldumą: jie visą laiką žegnojasi. Jei maršrutinis autobusiukas važiuoja pro tolumoje dunksinčią bažnyčią, taip pat visur, kur tik mato kryžių. Net girdėjome pasakojant anekdotą: eina du gruzinai pro vaistinę ir vienas sako kitam: “čia nesižegnok, čia ne kryžius, tik vaistinės kryželis”.

Apie vyną: taip, jis pigus. Jį gamina visi. Jei neaugina vynuogių – nusiperka jų ir būtinai kokioj vonioj kieme jas išsispaudžia. O ateiti į restoraną ir atsinešti savo vyno kelių litrų “bambalius” – visiškai normalu ir priimtina – pati mačiau:) Baltą vyną geria kaip sultis, o “juodą” – tik kaip vaistus, truputį. Ir visą laiką sako tostus. Gruzinų iškalbingumas mane stebino visą kelionės laiką. O išgėrę drąsiai sėda prie vairo. Ir geria net kapinėse. Mus oro uoste pasitikęs gruzinas guodėsi: “vakar buvo dėdės laidotuvių metinės, tai kapinėse labai prisigėrėm.”

Apie svetingumą: visos istorijos apie tai nei kiek neperdėtos. Jei jau esi svečias namuose, tavimi pasirūpins. Maisto visada pridės per daug, kad liktų. O jei kartu nueisi į restoraną pavalgyti, kažkas vienas būtinai apmokės visų bendrą sąskaitą. Pastebėjom, kad bene dažniausias gruzinų posakis – “problem nibudet”. Ir nebuvo:)

Apie menus: jie vis dar ištroškę meno. Pokalbių, parodų… Domisi viskuo. Klausinėja. Parodos atidaryme sausakimša kaip troleibuse, pilnas Tbilisis mažųjų skulptūrų. Mane mylėjo ne tik už tai, kad esu lietuvė, bet ir už tai, kad esu menininkė:)

NAUDINGI ADRESAI IR KAINOS:

Bankomatų didesniuose miestuose visur galima rasti. Kursas maždaug toks: vienas laris=pusantro lito. Dėl dolerių kurso svyravimų svyruoja ir lito bei lario santykis.

Nakvynės, kurias drąsiai rekomenduoju:

Telavi – Asmat Sekhniaidze. Adresas: 9 Aprili str. No. 83. Tel. +995 99 565 074. Mums kainavo 40 larių žmogui su pusryčiais, vakariene ir vynu. 8 dviviečiai kambariai.

Vardzia – Volodia Zazadze, tel: 899116207, 15 larių naktis žmogui. Maistas nebrangus, panašiai kaip visur.

Kutaisi – Giorgi’s Homestay, adresas: Chanchibadze str. 14, tel.: 895591511. 35 lariai žmogui su pusryčiais, vakariene ir vynu.

Tbilisis – mūsų draugo Murtazo namai – http://artpensionmurtazi.blogspot.com/

Į visus “namų viešbučius” rekomenduojama prieš atvykstant pasiskambinti, kad turėtų laiko susitvarkyti, nusipirktų maisto produktų.

Pirtys – mums labiau patiko tos, kur po žeme, jos visos šalia. Didesniame pastate su gražiom mozaikom iš išorės  dviejų kambarių “liukso” privati pirtis kainavo 35 larius valandai, kūno šveitimas – 10 larių žmogui, masažas – dar tiek pat. Požeminėse pirtyse – švaresnės ir gražesnės iš vidaus patalpos, o vanduo baseinėlyje kur kas karštesnis -  kaina kiek didesnė: “liuksas” – 40 larių už valandą, bet masažai ir kūno šveitimai – tiek pat, po 10. Ir beje, toje pirtyje, kuri ne po žeme, moteris masažo išvis nemokėjo daryti, taip pat po kūno “pilingo” neplovė putomis – teko man pasikliauti vyru masažistu:) Taip kad, jei kas klaustumėt, rekomenduočiau požemines pirtis.

Jei norėsit pažiūrėti gruzinišką šou filharmonijoje – bilietus reikėtų pirkti iš anksto. Mes nusipirkome tik atvykę, salė buvo pilnutėlė žmonių. Bilietai gerose vietose kainavo brangiai – vienas bilietas 40 larių. Vaikams galima ir nepirkti, bet tada teks juos laikyti ant kelių. Beje, vaikams ir nakvynės bei masažai kainavo perpus mažiau.

Vynas – dažniausiai 2 lariai už litrą. Taurėmis beveik niekur neparduoda.

Maistas nebrangus. Nebepamenu tikslių kainų, bet vienas žmogus prisivalgyti iki soties gali maždaug už 5 larius. Žinoma, yra ir brangių restoranų, bet paėjus kiek į šoną visada rasi jaukią vietinę užeigėlę.

Mtskethos svarbą gruzinams sunku apsakyti. Čia yra svarbiausia jų šventovė, taip pat išlikusi tvirtovė, nuostabi Katedra. Čia 3-5 a. buvo Rytų Gruzijos sostinė, o dvasine sostine ji vadinama iki šių dienų. Statiniai išlikę maždaug nuo 11 a.

Į Mtskethą važiavome kartu su bičiuliu Murtazu ir jo šešiamečiu sūnum. Vaikai karstėsi tvirtovės bokštais ir medžiais, aplankėm kažkokio šių laikų šventojo kapą, kur pritūpę glaudėm delnus prie “šventų” žemės grumstų, o Sidas su Nojum diskutavo apie stebuklų egzistavimą.

Pakeliui į namus, jau Tbilisyje, ant kalno, apsilankėm gruziniškose “Rumšiškėse” – etnografiniame kaime, kuriame įvairių laikotarpių namai perkelti iš įvairių Gruzijos regionų, o ant pievos – didžiulės vyno amforos – puiki vieta vaikams sulįsti ir žaisti:) Pavažiavus dar aukščiau, ant kalno, nuo kurio matosi visas miestas – Vėžlio ežeras, čia galima įkvėpti vandens, kalnų ir žydinčių medžių aromato.

Vakare nuvykom į pirtis. Karštųjų versmių vandens kupinas baseiniukas – pasišildymui, ateinantys masažistai – kūno prausimui ir lepinimui… Vaikai (kaip niekad švarūs) jau automobilyje pakeliui į namus sumigo.

Kitą dieną apsigyvenom Tbilisio senamiestyje. Kiek patrepsėję po miestą, išvykom į Iosif Jugashvili – Josefo Stalino – gimtąjį miestą Gori. Čia išklausę ilgiausią gidės paskaitą, vaikščiojom po muziejų, apsilankėm jo gimtajame namelyje, garsiajame Stalino vagone.

Netoli Gori – Uplistsikhe – 6 a. pr. Kr. statytas uolų miestas, su šventyklomis, teatrais, kalėjimais, vaistinėm… Pasivaikščiojus ir pakopinėjus po uolas, išeiti iš miesto vis dar galima išlikusiu tuneliu, kuris kadaise buvo naudojamas vandeniui iš Mtkvari upės parsinešti.

Toliau – “maršrutkės” stabdymas sankryžoje ir ilgas raitytas kelias iki Akhaltsikhe miestelio, iš kur vienintelis būdas nusigauti iki Vardzia kaimo – taksi (maršrutiniai autobusiukai čia važinėja tik ryte). Senukas taksistas spaudė “gazą” – kaip ir visi – tik čia kelias raitėsi šalia prarajų. Dramatiški vaizdai plaukė pro akis, o širdį kaustė nerimas, ar išvairuos – ypač kai nuo kalnų leisdavosi karvių kaimenės – taksistas nestabdydavo, tik žegnodavosi ir spausdavo garso signalą.

Vardzioje apsistojome pas Volodią – “namų viešbutyje”. Jį čia visi vadina direktorium. Valgėm skaniausius upėtakius, šašlykus, chinkalius (didelius gruziniškus koldūnus), ragavom jų namų vyną. Ryte Volodia mus nuvežė į kalnuose esantį moterų vienuolyną. Gamtos grožis – žodžiais neapsakomas, buvo sunku patikėti tuo, ką mato akys. Viskas jauku ir atvira, tik kai kur vartai apsisaugoti nuo klajojančių karvių. Laukuose juodavo liaunų dirbančių vienuolių figūros, aplink raitėsi upeliai, kažkur kalno pašlaitėje užsukom į seną bažnytėlę… O eidami keliu namo užsukome į Volodios nurodytą vietinį “SPA centrą” – karštųjų versmių baseiną. Vaizdas nežadantis pramogos – apgriuvę negyvenami nameliai, šiukšlės, būriai valkataujančių šunų, o kažkokiame papuvusiame tvarte išmūrytas nemažas baseinas… Bet kai sušokome į vandenį, viskas pasikeitė – jausmas, lyg plaukiotum milžiniškoje karšto vandens kupinoje vonioje. Į savo laikinus namus grįžom visai be jėgų ir alkani – čia žinoma buvom pamaitinti ir jau vakarop kopėm į Vardzios vienuolyną – aukštai kalnuose. Olų miestą čia pastatė karalius Giorgi III maždaug 12 a., o jo dukra, karalienė Tamara jį pavertė vienuolynu. Vienuolynas – daugiau nei 13 aukštų, su keliomis bažnytėlėmis, šimtais celių ir dešimtimis vyno kambarių. Įdomiausia, kad vienuolynas iki šiol veikiantis, vakarais iš jo nusileisdavo vienuoliai iki Volodios namų išgerti alaus, paskui kopdavo atgal.

Laipiojom mažais laipteliais kaip kalnų ožiai, kartais truputį drebančiom kojom… Nenusiritom – tai svarbiausia:)

Dvi naktis pernakvoję šiame nuostabiame stebuklingame turistų dar neapmėtytame coca-colos skardinėmis kaime, rytą išvažiavom į Kutaisi (kurį aplankyti rekomendavo vienas iš Vardzios vienuolių). Tiesa, galvojome apie Kazbegi – kalnus, tačiau tą išgirdę gruzinai purtė galvas – sakė, ten dar sniegas iki kelių, o keliai stipriai apgadinti liūčių.

Taigi, netikėtai kelionei išsitempus iki šešių valandų – vakarop jau buvome palmėmis ir turkiškais turgumis apaugusiame mieste, su dailia ir sena, bet šiuo metu remontuojama Katedra ir – vaikų džiaugsmui – pramogų parku ant kalno, kur suposi suposi karuselėmis, kiek širdis geidė ir kol to parko neuždarė:) Nakčiai apsistojome pas Giorgi – vėl gruziniškuose namuose – viešbutyje, su gausiai nuklotais stalais, vietiniu vynu ir draugiškais šeimininkais. Išvykdami gavome dovanų Gruzijos vėliavą:)

Ir siandien persivalgem. Svetingumas nerealus, o viskas taip skanu! Kojas vos bepavelkam, bet vis tiek vakarojam su seimininkais, gurksnojam vyna:) Tarp tostu bandau rasyti.

Siandien mums seimininke iskviete taksi (pries tai paskambinus keliom bendrovem ir grieztai pasiderejus) ir mes pasivazinejom po apylinkes. Vairuotojas nuolat zegnojosi ir tuo paciu nuolat ramiai spaude gaza:) Jei kely kiti automobiliai vaziuoja priesais, ar karviu kaimene eina per kelia – nesvarbu, svarbu spausti. Ir visada prasmukdavo. Ramiai, galva linguodamas, dainuodamas ir zegnodamasis:)

Apibudimimas “pasivazinejom” – ne visai atitinka realybe. Tiksliau, pasivaiksciojom. Daugokai. Per lietu ir zvarbu ora. Slapi, susale ir murzini aplankem kelis aplinkinius miestelius. Pirmas – Ikalto: apie 10 km nuo Telavi. Cia IX a ikurtas pirmasis pasaulyje vyndarystes fakultetas. Po architekturini ansambli mus vedziojes gidas – senukas kaimietis su botais – pasakojo kad cia iki siol islike simtai po zeme palaidotu vyno indu. Salia islikusiu auditoriju sienu – dvi baznycios, viena – pagrindine – statyta XIII -IX a, mazesne – sv. Trejybes baznytele – islikusi is VI a. Visame komplekse siuo metu kasineja archeologai ir vyksta restauracijos dabai, anot gido – ruosiamasi buvusi vyndayrstes fakulteta atkurti.

Is Ikalto nuvykom i Alaverdi (apie 20 km nuo Telavi) – XI a 50 m aukscio katedra, vienas didziausiu to laiko statiniu Gruzijoje. Sis kompleksas taip pat restauruojamas. Deja, jo erdve grieztai ribojama turistams – apziureti galima katedra, o praejimas i vienuolyna grieztai uztvertas.

Kitas musu tikslas – Gremi – XVI a Kachetijos karalystes sostine, dabar islikusi tik tvirtove su baznycia. Cia yra ir muziejus su archeologu iskasenomis, datuojamomis XIII- VI a pr. Kr. Vaikams buvo idomiausia (o man baisu ziuret i juos) akmeniniais siaurais laiptukais kabarotis i tvirtoves bokstus, taip pat nusileisti i iki siu dienu islikusi slapta tvirtoves tuneli.

O beveik finale – Nekresi vienuolynas. Deja deja, “pataikem” – dabar kelias remontuojamas ir teko eiti 5 km per kose tarp statybiniu automobiliu aukstyn i kalna – per aplyta smeli ir betona, del ko mes buvom iki keliu koseti, o Sidas be abejo iki liemens, nes jis dziaugesi ir smarkiai trepsejo lipdamas:) Nekresi – vienuolynas, kuriame islikusi seniausia Gruzijoje baznytele – pastatyta dar 323 m.  Vaikams baisiai patiko vienuolyno rakto skyles formos langai ir vaizdai aukstai nuo kalnu:)

Na po tokio pasivaisciojimo – nes planuose dar buvo muziejus – teko grizti namo persirengti. Batus plovem po kranu lauke, o rubus skalbti palikom musu mociute tapusiai namu seimininkei – tikrai cia jauciames kaip namuose:)  Ir isvykom i Cinandauli (apie 15 km nuo Telavi), i Aleksandro Cavcavadze – garsaus gruzinu poeto – muzieju – nama, kur jis susitikinejo su Lermontovu. Gide graziausiai nuostabiausiai pasakojo mums apie ji, o ekspozicijos pabaigoje apziurejom atveztine Salvadoro Dali paroda – jo paskutiniu gyvenimo metu litografijas ir skulpturas. Nerealu. O smagiausia, kad bilietu kasoj paklause, ar mes norim tik bilieto ar “plius stakan vina” – kaina papildomai 2 lariai (3,5 LT) Gruzija. Cia vynas liejas per krastus. Dabar Timuras dainuoja, nebepatogu rasyt… Iki!

Siandien vakare mikroautobusiuku atvaziavom i Kachetijos sostine – Telavi. Lauke salta, lyja, bet mes jaukiai isikure vietiniu gruzinu namuose – zinoma, persivalgem, gurksnojam vyna, vaikai vel turi drauga gruzina, duodasi dabar salia:) O mes jau turim geriausia drauga Timura:)

Siandien belaukdami, kol nustos lyti, dar Tbilisyje apsilankem Murtazo ir jo tevo kurybinese dirbtuvese. O paskui Murtazas mus nuveze i stoti, ir jau ten buvo sutarta, kad Telavyje autobuso vairuotojas mums suras taksista, kuris uz 2 larius nuves mus iki dabartiniu musu namu:) Zodziu, ne veltui gruzinai garseja svetingumu.

Ryt vazinesimes po Kachetija. Nakvosim cia bent dvi naktis, iki:)