Vis dar sapnuoju kalnus. Sapnuoju, kad turiu šokti žemyn nuo uolos i šaltą vandenį, o taip sunku atsispirti nuo žemės krašto ir taip baisu kristi kristi…

Bet apie viską iš pradžių:

Šeštadienis, rugsėjo 13

Susikraunam daiktus į išnuomotą mikroautobusiuką ir minam… Oi ne, kažkur ties Vilniaus riba tenka apsisukti ir grįžti, nes kai kas paliko meškeres. Kokia sporto savaitė be meškerių? Dabar jau gerai… Važiuojam Vilnius – Varšuva – Brno – Landeck, kuriame atsiradom

sekmadienį, rugsėjo 14,

vakare. Sport Camp Tirol – Tirolio sporto stovykla – čia mes gyvensim beveik savaitę. Atvažiavę, kartu su Artiomu bėgam prie durų su užrašu “Reception” – ar tikrai rezervavo mums namuką, juk užstato jokio taip ir nenusiuntėm… Duris randam užrakintas, tačiau ant jų priklijuotas mielas šeimininkų laiškas man – mūsų laukia atrakintas namelis, o kad lengviau rastume, paliko įjungtą šviesą:) Štai kaip jaukiai pasitiko mus Austrija. Deja, Sport Camp’o šeimininkų, su kuriais susirašinėjau dar būdama Lietuvoje, taip ir neteko pamatyti, nes jie iškeliavo pėsčiom kalnais iš Miuncheno į Veneciją (atostogauja), bet labai šauniai pabendravom su jų sūnumi Uli (vienu iš keturių jų vaikų), kuris apie savo tėvus meiliai užsiminė: “išprotėję sportininkai”.

Prieš miegą dar spėjom aplankyti Sporto Stovyklos restoraną. Ką ten aplankyti, pavalgyti ten ėjom… Nors  šitoj vietoj vartoti žodį “pavalgyti” būtų neteisinga, porcijos (beje, ne tik ten) milžiniškos, kad būtum garantuotai sotus, reikia imti vieną porciją dviem. Bet mes to dar nežinojom ir po vakarienės vos nunešėm savo išsipūtusius pilvus į lovas… (Vėliau visose kavinėse pirmiausia puldavom tyrinėti vaikišką meniu:) )

Pirmadienis, rugsėjo 15

Pusryčiaujam ir einam į valčių-rūbų-batų sandėlį persirengti. Viskas nauja, nepatirta. Viskas keista. Keista, kad davė šlapius hidrokostiumus, kad nuo tų kostiumų sulėtėja judesiai… Laukiam nuotykių. Šiandien raftingas. Plauksim valtimi septyniese (mes penki lietuvaičiai ir dar porelė vokiečių), plius instruktorius Daniel. Dar vakar prašėm kuo ekstremalesnio plaukimo (Uli sakė: “Visi lietuviai prašo kuo ekstremaliau, o kai paklausiu ar jau yra plaukę raftingu, sako: neeeee.”), bet šiandien pasirodo, kad įmanoma plaukti tik 3 plius kategorijos upe (sužinojom, kad Landecke yra šešių kategorijų upės, tik šešta, kaip mūsų instruktorius Daniel sakė – mirtis), nes kitose tokiu metų laiku per seklu… Na ką, plaukėm, vanduo šniokštė ir burbuliavo aplinkui, instruktorius visaip stengėsi mums įvaryti baimės (tarp akmenų liepė sukti valtį ratu, vaikščioti valties kraštais ir pan.), padarė viską, kad atrodytų kuo baisiau, bet buvo tik… šalta. Ypač po to, kai vienas po kito sušokom į upę pasimaudyti LEDINIAME vandenyje. Užtat po pasiplaukiojimo buvo gera gurkšnoti “Suktinį”.

Po pietų nusprendėme užlipti kalnais aukštyn prie senos pilies. Ėjom ilgai, metėm kelią dėl takelio, paskui takelį iškeitėm į kažkokį kalnų kaimelio žvyrkelį, žodžiu, kaip reikant “pagrybavom”, bet pilį (su kalnų avių piemens pagalba) radom. Kaime, tiesa, prisivalgėm kriaušių ir slyvų, baisiai saldžios ir dieviškai skanios, nes… vogtos:)

Kai nusileidom nuo kalnų, jau temo.

Antradienis, rugsėjo 16

Uli sako, kad šiandien iki pietų galim išbandyti kanjoningą, o po pietų – river trekingą – kanojas kalnų upėse. Instruktorius Charly sako, kad po kanjoningo daugiau nieko nenorėsim, nes bus labai… šalta.

Vėl rengiamės hidro kostiumais. Šį kartą jie storesni. Bet vėl šlapi. Ant kostiumų dar reikia apsivilkti švarkus, merginoms duoda po du. Aunames storas kojines ir didelius batus, ant galvų – šalmai, ant liemens – karabinai – virvės su kabliais. Kaip nuotykių filme. Apie 40 minučių mus veža aukštyn.

Iš pradžių kažkodėl dreba kinkos. Rimtai. Dar rankos. Reikia lipti stačiomis uolų sienomis, gerai, kad yra už ko užkabinti savo kablius. Pavydžiu vyrukams, jų kojos ilgesnės, jiems lengviau pasiekti metalines atramas (ten, kur jos yra). Kai taip nukopiam gerą kelio galą, pasirodo, kad čia buvo tik pradžia. Toliau – dar geriau. Instruktorius sako čiuožk – ir čiuoži stačia uola kelis metrus žemyn į vandenį. (Ramunė patyrė šoką… Kažkaip darosi vis neramiau.) Sako šok – ir šoki, vėl žemyn, man baisiausia atsispirti, nes oi kaip nesinori palikti saugų uolos smaigalį ir kristi. Vanduo šaltas šaltas šaltas… Bet kūnas dar nejaučia šalčio – nuo baimės ir adrenalino pliūpsnių karšta. Tada vėl kažkur eini, paskui čiuoži, vėl šoki.  Kai kur vandens buvo akivaizdžiai per mažai (valio), tad nereikėdavo šokti, instruktorius nuleisdavo po vieną su virvėm. Šitas variantas man patiko. Kad ir kaip aukštai, bet visai nebaisu lipti horizontalia kalnų siena. Tik mažiausiai džiugino, kai iš viršaus išgirsdavau instruktoriaus “achtung” – tai reikškia, virvė baigėsi, jis paleidžia. Pūūūūūkšt į vandenį, paneri, gurkšteli… Vienoj vietoj buvo toks dvigubas šuoliukas, iš pradžių krenti į tokį kaip šulinį, iš jo šiaip ne taip išsikapanojus visiškai stačiai čiuoži žemyn. Labai aukštai ir kreivai, nes vandens išgraužtas takelis šįkart tikrai nepatogus, vieną ranką ir vieną koją reikia krentant nuolat saugoti, kad nesusižalotum į uolos atsikišimus… Rankas ir kojas išsaugojau, bet krisdama kaukštelėjau į uolą galvą – ir tyliai padėkojau šalmui:) Va čia tai savim didžiavausi:) Buvo baisu. Ačiū Tadui – prisiminiau jo skaitytus įspūdžius ir “stebuklingus” rusiškus žodelius.

Aukščiausio šuolio – iš 11 metrų aukščio – neįveikiau. Labiausiai todėl, kad buvo jį kaip kitaip apeiti. O dabar gailiuosi.

Nors buvo baisu, galiausiai labai labai šalta, nors reikėjo save kažkiek įveikti (ypač baimę kristi), kanjoningas visiems paliko didelį įspūdį.

Pietavom tą dieną aukštai kalnuose, iš Zams miestelio užkilom į 2204 m. aukštį, kur mindžiojom snieguotas viršūnes (beje, čia slidinėti galima ištisus metus), o virš kalnų mano dideliam pavydui skraidžiojo parasparniai.

Temstant sugalvojom nuvažiuoti į baseiną. Vėl apie 40 minučių kelio iki Langenfeld, o čia – baseinai – “bliūdai” po atviru dangum, aplink kalnai, vanduo šiltutėlis. Viename iš jų - daug druskos, turbūt tam, kad lengviau plūduriuotum – atsiguli ant nugaros, ausis sumerki į vandenį ir iš vandens girdi muziką. Romantiška. Gražu. Šilta.

Trečiadienis, rugsėjo 17

Nuo vakarykščio kanjoningo žiauriai skauda: kojas, rankas, kaklą. Gerai pagalvojus, nežinau, ko neskauda… Bet nėra kada apie tai galvoti, nes laikas iki pietų skirtas river treking’ui – pripučiamoms kanojoms. Ramunė atsisako plaukti, tad sėda į instruktoriaus valtį, o mes – du dviviečiai ekipažai – pasiryžę kovoti su sraunia kalnų upe. Vėl rengiamės šlapiais hidrokostiumais, šlapiais batais, ant galvų dedamės šalmus. Labai juokingas man pasirodė sėdėjimo kanojoje būdas – iš tikrųjų reikia ne atsisėsti, o atsiklaupti, pakišant kojas po suoleliu. Prieš plaukiant Charly pastebi, kad mano suoliukas nepritvirtintas, trūksta kažkokių varžtelių. Tad iš pradžių kiek neramu, bet kai susiduriu su pirmomis šniokščiančiomis bangomis, į kurias reikia tiesiai nukreipti kanoją (sėdžiu priekyje, todėl didžioji vairavimo dalis tenka Viliui), vis labiau šypsausi. Smagu. Srovė didžiulė, todėl kai reikia nukreipti kanoją link vieno ar kito kranto, tenka daug irkluoti, nuo ko sušylam. Linksma plaukti, bangos didžiulės, vis prilieja pilną kanoją vandens. Baimės jokios, kol nepamatom, kad mūsų kolegos apsivertę. Vieną kartą, antrą. Neramu stebėti, kaip juos srovė neša tolyn, nors hidrokostiumai ir liemenės kelia virš vandens, bet įkritęs nuolat springsti vandeniu, o garsiai šniokščiantis vanduo  tarp akmenų mala kojas… Galima rimtai susižeisti. Vienoj vietoj instruktorius pasiūlė išlipti ir persinešti kanojas krantu. Sako, už posūkio mūsų laukia pavojinga upės vieta, kad iš dešimties aštuoni čia apsiverčia, o ir patys matom kyšančius didelius aštrius akmenis. Sako, kad jei plauksim visi, jis negalės ištraukti keturių žmonių, irklų ir mūsų kanojų… Mes visgi iškart apsisprendžiam mėginti, o kitas ekipažas traukia link kranto. Staiga mus pagauna didžiulė srovė, matau, kad instruktorius rodo kryptį, bandom kanoją pasukti link jo, bet vanduo mus apsuka ir akies mirksniu papuolam kažkur tarp akmenų, bangų, viskas vyksta labai greitai ir staiga išnirę iš to pragaro, kitame krante matom mojuojantį Daniel, raftingo instruktorių, kuris pasiruošęs šokti gelbėti skęstančiųjų… Klausiu jo, ar čia ir buvo ta baisioji vieta, jis sako taip, jums pasisekė:) Dar sako, kad neužtenka vien gražiai šypsotis, kad reikia ir irklais padirbėti. O man vėl juokinga. Kad taip greitai, taip lengvai… Ir dar nugaromis į priekį!

Palaukiam visos mūsų komandos ir plaukiam toliau. Netrukus mūsų bičiuliai verčiasi trečią kartą, šį kartą tikrai bjaurioj vietoj, vanduo juos daužo į akmenis. Vidmantas gana greit pasiekia valtį, o Artiomas ilgai plaukia pasroviui. Nesuprantu, ar čia man laikas taip ištyso, ar iš tikrųjų taip ilgai tenka laukti (o niekuo padėti negalim), kol Charly meta jam gelbėjimosi virvę, bet pamatęs pavojingesnę vietą, vėl tą virvę pasideda ir griebiasi irklų. Kai galiausiai mūsų bičiuliai išgelbėti (jie jau lieka valtyje, toliau savarankiškai nebeplaukia), man galvoje šmėkščioja nerami mintis: nejaugi mes taip ir praplauksim nesivertę, negi negausiu nei kiek adrenalino? Svajoti reikia atsargiai, nes svajonės gali pildytis. Taip ar kitaip yra kažkas pasakęs… Ir štai prieš akis (ir prieš kanoją) vandeny atsiveria gili duobė, o už jos – milžiniška banga, mes krentam į tą duobę, ant mūsų virsta banga, kanoja verčiasi, mintis viena – laikyk irklą, tai ir laikau, dar geriu be galo daug vandens, tarp gurkšnių stengiuos įkvėpti. Atsisuku, ar yra Vilius, jį neša kita srovė,  jau netoli valtis, girdžiu Artiomo balsą: saugok kojas, prieky akmenys, tad aš bandau kelti kojas kuo aukščiau, sąžiningai gulėdama ant nugaros (nors labai norisi plaukti pačiai, nepasiduoti srovei), galiausiai matau Artiomo kruvinas rankas, kurios įkelia į valtį. Tada supratau, kad mums vėl pasisekė, abu nei trupučio neužsigavę, tik kaip reikant pavargę, perlipom į savo kanoją.

Kai išlipom į krantą, mintis galvoje buvo viena: noriu dar.

Dabar persirengę ir šiek tiek sušilę, traukėm į netoliese esantį Fiss miestelį, išbandyti Fisser Flieger – virš kalnų ant troso pritaisytų sparnų, po kuriais tave pakabina ir trosu užkelia aukštyn, paskui paleidžia žemyn. Atvykę perkam kasininkės parekomenduotą trigubą bilietą ir išbandom ne tik šią, bet ir kitas dvi atrakcijas – Skyswing (toks horizontalus strypas kuris pakyla į viršų, o paskui laisvu kritimu krenta žemyn) ir fisseer flitzer – tarsi amerikietiški kalneliai, tik tikrais kalnais – atskiri vienviečiai vagonėliai, lekiantys bėgiais. Labiausiai patiko Skyswing’as, o apie vagonėlius girdėjom, kad smagesni yra Imst’e, kitam šalia esančiam miestelyje. Juos išbandysim kitą dieną, o dabar sočios vakarienės (kitokios negausi) ir – į lovas, nes rytoj laukia dviračių žygis kalnais.

Ketvirtadienis, rugsėjo 18

Šiandien mūsų gidas bus Sport Camp’o šeimininkų sūnus Uli. 9 valandą ryto jau sėdim ant dviračių ir mokomės naudotis rankiniais stabdžiais, tyrinėjam dviračio pavaras, gaunam nurodymus (tokius kaip: nesukinėti pavarų stovint ir pan.). Tiksliai nežinau, bet įtariu, kad visas mūsų penketukas paskutinįkart sėdėjo ant dviračio… kažkada. Pasivažinėjom ramiai ir be nuotykių, neskaitant to, kad labai atsibosdavo į kalną minti pedalus, todėl kai kurie iš mūsų į kalnus dviračius tiesiog užsistumdavo, kad aš vos nepartrenkiau bėgančios per kelią voveraitės, o Vilius – automobilio… Nuvažiavę maždaug pusę kelio, sustojom kalnų kaimuke išgerti alaus… Labai skanu buvo… Kol gurkšnojom alų, pilių maniakė Ramunė su Artiomu subėgiojo į kalniuką apžiūrėti pilies. Aukštyn – žemyn. Šaunuoliai:)

Popietė buvo skirta žvejybai (vyrukams) ir šopingui (man ir Ramunei), deja gal tik pora parduotuvių visam miestelyje mums greit nusibodo ir mes taip pat vakarą praleidom prie ežero, ištvermingiausi vakare dar kepė pagautus upėtakius, aš irgi ragavau, niam niam…

Penktadienis, rugsėjo 19

Kodėl visada kelionėse taip greitai bėga laikas? Lyg  būtų kažkokia speciali laiko pavara, kitas bėgis, ir tik tam, kad visi malonumai baigtųsi kuo greičiau.

Šiandien paliekam Landeck’ą. Pakuojamės daiktus ir atsisveikinam su namais tapusiu Sport Camp’u. Šiandien išvažiuosim į Italiją. Siena visai čia pat. Tik prieš tai dar reikia nuvažiuoti į Imst’ą ir išbandyti Alpine Coaster – minėtus vežimėlius ant bėgių. Ulis dar pataria į vieną vežimėlį sėstis dviems, kad būtų baisiau.

Į kalną keliamės tokiuose slidininkų keltuvuose – dvivietėse kėdėse, baisiai ilgai – gal pusvalandį. Viršuje (1500 m. virš jūros lygio) sėdamės po du į vežimėlį ir visą amžinybę laukiam kol prieš mus sėdinti bobulytė nuvažiuos žemyn. Atrodo, jau turėtų būti apačioje. Mes pasileidžiam!.. Pačiame smagume ir mano spiegime akiratyje atsiranda minėta bobulytė. Tenka stabdyti. Vėl laukiam. Jau net pradėjo artėti senukai už Ramunės ir Artiomo. Vėl spaudžiam gazą, vėl lekiam, smagu… vėl bobulytė. Ir kodėl negali padaryti atskiros trasos bobutėm? Trečią kartą pajudėję šįkart be trukdžių pasiekiam finišą… Bet malonumas sugadintas.

Dabar jau GPS’as mus veda į Italiją. Mums reikia miestuko Melag, tačiau navigacijoje jo nėra. Ieškom artimiausio miestelio, nuvažiuojam per toli, tenka apsisukti…

Pagaliau mes statome autobusiuką stovėjimo aikštelėj, į kuprines kraunamės miegmaišius ir žiemines striukes ir iškeliaujam į kalnus… Lipsim į Weiskugelhutte – trobelę, esančią 2557 m. aukštyje, iš kurios matosi trys valstybės – Austrija, Italija, Šveicarija, kur dažnai apsistoja alpinistai ir keliautojai. Kopiam į kalnus, kuo aukščiau, tuo vėsiau, bet tai pajunti tik sustojus pailsėti. Nuorodoje nuo automobilių aikštelės nurodyta 2 val. 20 min., panašiai ir užtrunkam. Viršuje atsirandam jau pradedant temti. Šeimininkas jau mūsų laukia. Laukia mūsų ir vakarienė – spageti makaronai su faršo padažu. Prisivalgėm, išgėrėm – kas vyno, kas alaus – tada gavom dar vieną patiekalą – marinuotas daržoves, nepaprastai skanias, taigi valgėm vėl, pajuokaudami, ką gi mums dar atneš. Kai atnešė keptas bulves su dviem keptais kiaušiniais, buvo nebejuokinga. Bet be galo skanu… Kas įveikė šią porciją, kas ne, bet visų laukė desertas – plakta varškytė su uogiene. Po tokios mirtinos dozės maisto (be mūsų kavinėj dar sėdėjo meili senukų pora ir dvi grupelės kiek jaunesnių alpinistų, kurie krizeno iš mūsų reakcijos po kiekvieno patiekalo), norėjosi tik miego… Griuvom ant ilgų dviaukščių gultų.

Šeštadienis, rugsėjo 20

Jaunesnieji alpinistai su savo ledo kirtikliais išėjo apie 5 val. ryto. Mes pamiegojom kiek ilgiau, papusryčiavom (vėl daug maisto, bet šįkart – švediškas stalas) ir išėjom pasidairyti aplink. Lauke – trys laipsniai šalčio!

Po kelių valandų jau važiavom autobusiuku link Insbruko, kur Vidmantas turėjo šokti nuo tilto su guma – bungee jump’u. Bet radę reikiamą – Europos - tiltą ir atstovėję eilę sužinojom, kad laukiančiųjų nušokti nemažai, tad tektų praleisti čia bent kelias valandas. Todėl patraukėm namo, pakeliui dar užsukdami į Svarovskio kristalų muziejų (Swarovski Kristallwelten). Gražu ir įspūdinga. Čia ir Andy Warholo, Salvadoro Dali, Picasso, kitų menininkų darbai.

Sekmadienis, rugsėjo 21

Vakare jau namuose. Kelionė baigėsi. Dabar belieka tik svajoti dar aplankyti Landeck’ą gegužę ar birželį, kada ekstremalesnės upės patvinę… Ir laukti žiemos čia. Iki.

Naudingi adresai:  http://www.sportcamptirol.at/

http://www.sommerfunpark.at/

http://www.imster-bergbahnen.at/index.php?id=3

http://www.vitality-world.com/

http://www.weisskugel.it/

O čia -

Ramunės pasakojimas apie kanjoningą:

Taip jau gyvenime būna: ilgai mąstai, apsisprendi, lauki, išvažiuoji ir… pralekia dienos kaip akimirka, priesaiką „Daugiau niekada gyvenime“, kartojamą dvi dienas iš eilės, trečią dieną pakeičia mintis „O gal visgi?“
Bet pradėkim nuo to, kas yra kanjoningas. Pasak vienos lietuviškos svetainės tai keliavimas kanjonais pritaikant įvairius praėjimo būdus: ėjimą, lipimą uolomis, leidimąsi virve, šokinėjimą, čiuožimą, plaukimą. Prieš leisdamasi į šį nuotykį, maždaug žinojau, kas tai per daiktas, bet… galvojau, kad ten, kur man bus baisu, visada galėsiu nusileist virve ar kažkokiu kitu būdu (naiviai įsivaizdavau, kad tiesiog nulipsiu :) ). Ir ką gi… paklausę patyrusio kanjonų vilko iš Lietuvos rekomendacijų, nusprendžiam nežaist ir iš karto pasiimt pažengusiųjų turą :) Ryte atsikeliu su mintim „Kur mane velnias neša?“, bet… kaip jau minėjau, ne visai teisingai įsivaizdavau, kas manęs laukia. Taigi lendu į dar šlapią hidrokostiumą (pasidžiaugiam pagaliau išlindusia saule, kuri žymiai palengvino visą persirengimo procesą, nes dieną prieš teko lįst į panašius kostiumus lietui lyjant), papildomai apsirengiu dar vieną hidrokostiumo švarkelį, kad nesušalčiau (instruktoriaus rekomendacija) ir užsimaukšlinu šalmą (čia man kyla pirmi įtarimai, kad sausa iš vandens neišlipsiu, nes visi šalmai šlapi). Mane apjuosia specialiu diržu su trimis karabinais, kurie skirti kopimui bei leidimuisi kanjonu ir… žygis prasideda. Pirmą lengvą šoką patiriu, pamačius, kad teks nusileist visiškai stačia kanjono uola, statant kojas ant specialiai tam uoloje pritvirtintų strypų, ant kurių vos telpa abi kojos ir po kuriais atsiveria bedugnė. Maža to, tarpai tarp strypų pakankamai dideli, taigi kojos perkėlimas reikalauja nemažai pastangų, norint nenužengti į bedugnę. Vienintelė apsauga – prie kanjono uolų pritvirtintos vielinės storos virvės prikabinti diržo karabinai, kuriuos kas keli žingsniai reikia persegti. Darosi karšta… adrenalino per akis… ir iš karto galimybė atvėsti – mažas šuoliukas iš maždaug metro aukščio į vandenį… iki kelių :) Kažkodėl vandens šaltumo net nepajaučiu. Ir čia, paėjus kelis žingsnius, manęs laukia pirmas nemalonus siurprizas, sudaužęs visas mano naivias iliuzijas apie nusileidimą savomis kojomis sausa galva – kokių trijų metrų kriokliukas ir vandens baseiniukas apačioje, nusileidimas į kurį įmanomas vieninteliu būdu – čiuožimu ant užpakalio. Dabar turėčiau pridurti, kad paskutinį kartą panirti į vandenį teko vaikystėje ir aš šio proceso bijau kaip nežinia ko. Pasirinkimo neturiu: sukryžiuoju rankas ir… čiuožimas, panirimas, kilimas į vandens paviršių, bandymas nosim įkvėpt oro… nesėkmingas… lyg žaibu galvoje prasinešanti mintis, kad viskas, amen, rankos, desperatiškai ieškančios vyro, kuris laukia kažkur šalia, baimė atsimerkt… pagaliau, net ir atsidūrus saugiose rankose, vis dar trūkčiojantis kvėpavimas, nesėkmingas bandymas ištart žodžius… dabar jau sunkiai galiu nupasakot tą būseną, bet iki tol niekada nebuvau patyrusi nieko panašaus. Ir… vos spėju atsigaut, kaip pasiekiam dar vieną krioklį. Baimės akys didelės, ypač kai jau žinau, kas laukia apačioj… bet ir vėlgi jokio pasirinkimo, tenka čiuožt. Šį sykį šokas mažesnis, bet organizmo reakcija panaši. Adrenalino išsiskiria tiek, kad net nejaučiu, koks ledinis vanduo. Instruktorius sugeba įsiminti mano vardą ir nuramina, kad toliau turėsiu pasirinkimą, t.y. galėsiu spręst, noriu čiuožt, šokt ar būt nuleista su virve. Manau, nenustemba, kiekvieną kartą išgirdęs tą patį mano pasirinkimą… tačiau ir nuleidimas virve ne toks lengvas, kaip atrodo nuotraukose: tave prikabina prie vieno vienintelio karabino, instruktorius palengva leidžia virvę, o tu turi horizontaliai žingsniuoti kojomis vertikalia uola. Rankos niekaip nenori atsigniaužt ir paleist virvės… vienoj vietoj tenka leistis kriokliu, kurio purslai krenta tau tiesiai į veidą. Kitoj vietoj virvės neužtenka iki vandens baseinėlio, išgirsti iš viršaus instruktoriaus balsą „Achtung“ (dėmesio) ir… jis paleidžia virvę, o tu krenti iš metro aukščio į tą baseinėlį ir vėlgi panyri visa galva. O visą žygį vainikuoja 11 m aukščio uola, nuo kurios galima šokti žemyn į vandenį arba leistis stačia uola pakopėlėmis, kurių vietomis nėra ir tenka tiesiog ieškot kojoms vietos uolos išsikišimuose, prisikabinus karabinais. 4 iš mūsų 7 nušoka iš 11 m aukščio. Manęs tame tarpe aišku nėra :)
Kanjoną įveikiame per 4 val., sušalę, pavargę, šlapi, prisiminę visus stebuklingus rusiškus žodžius :) , tačiau pilni adrenalino ir nepakartojamų, su niekuo nepalyginamų įspūdžių. Mano lūpos kartoja „Daugiau niekada“, tačiau… praeina dvi dienos ir… „O gal visgi?“