Tailandas-Kambodža-Laosas

 2007 žiemą mėnesį šešiese keliavom po Tailandą, Kambodžą ir Laosą. Kelionė buvo labai įspūdinga. Nors turbūt taip galima pasakyti apie bet kurią kelionę… Vis tik šita tikrai tikrai buvo gera:) Kadangi jau praėjo nemažai laiko, nesiimsiu dabar iš naujo rašyti apie ją, tik sudėsiu nuotraukas ir laiškų, dienoraščių ištraukas.

 2007 01 27 

Mes jau Bankoke. Karšta… Viešbutis SUK 11 nerealus.  Visiškas dzen ir kvepia medžiu, kriauklėm ir tuk tukais (oi,  tik takais, kaip Arturas sako). Lapsnių 28, tiek google radom, kad parašyta, bet realiai gerokai daugiau, o jūs galit netikėti kad mums žiauriai karšta.
Skrydis iki Maskvos buvo greitas, tik lėktuvas toks tiuninguotas Yaris’as, kas matet Viliaus mašina (mažutė Toyota Yaris), suprasit. Maskvoj šalta brrrrr, ten kai kas ir kuprinės vos nepradangino, kol mus kraustė iš vieno oro uosto į kitą.
Skrydis iki Bankoko oooooi koks ilgas, bet lėktuvas didelis, nieko nesijaute, nei kilimo, nei leidimosi. Na bet Bankokas viską atperka…

bankoko-oro-uostas-nusileidus.JPG  Suk 11 įėjimas  Įėjimas į SUK 11  Ramybės oazė SUK11  SUK 11 hostelis    SUK 11 kambary   SUK 11 ant stogo 

2007 01 28

Na mes vis dar Bankoke. Čia vis dar nerealu. Šiandien ryte numatėme turą po Bankoką. Labai karšta, bet kambary yra kondicionierius:) Maistas labai labai skanus, niam niam niam niam niam. Jau matėm džiovintus ar skrudintus žiogus, voriukus, dar kažką, bet vakar nesiryžom ragaut, gal šiandien? Taigi, prasibastėm visą dieną po Bankoką, buvom Karalių rūmuose ir nžn kiek šventyklų, apžiūrejom didžiausius Budas, važinėjom tuk-tuku – su nuotykiais, nes jie vis bandė mums įkišti vietinio šilko ir brangakmenių. Ai, važiavom penkiese vienam tuk-tuke, o jis dvivietis:) xi xi xi verta buvo pamatyti, kaip Vidukas ant Arturo sėdėjo:)
Dar šiandien plaukiojom valtimi kanalais (ta valtis tai maždaug kaip Venecijos gondola su motoriuku). Nuplukdė mus  į gyvačių, krokodilų ir bezdžionių fermą, kur šėrėm bezdžionytes is rankų kukurūzais. Plaukdami matėm kaip gyvena žmonės šalia kanalų, nameliai tiesiog ant vandens, plaukioja koks pastipęs šunelis, šalia maudosi žmonės. Bet visi linksmi, mojuoja, mes irgi linksmi, mojuojam. 
Beje labai gera sugrįžti i mūsų budistinį hosteliuka iš kitos, triukšmingos miesto dalies – kaip į priebėgą.
Kažkaip netyčia užsukom į kelionių agentūrą (čia vis tuk-tukų vairuotojų biznis – “pavešiu tave nemokamai/labai pigiai, tik kai kur reikės užsukti”) ir visai netyčia toje agentūroje nusipirkom po kelialapį. 100 dolerių už penkias dienas saloje, nuvežimas ir parvežimas įskaičiuotas… taigi, rytoj išvažiuojam i kažkokią salą, pas dramblius ir jūrą.
O vakare buvmo nuėję į TAS Bankoko gatves. Pat Pong. Oi matėm matėm…

Ir po tokios tipiškos bankokiškos programos paryčiui grįžinėjom į viešbutį labai ekstremaliai. Keturiese sulipom i tuk-tuką, kurio visiškai jaunas vairuotojas greičiausiai buvo ka tik paziurejes “Taxi3″. Parvažiavom laimingai, bet dar nemiegojom laimingi – kad gyvi – iki ryto… Pajutom ką reiškia tikrai ekstremalus vairavimas Bankoko gatvėse.

Plaukiam Bankoke  Plaukiam Bankoke  Bankokas. Gyvenimas ant vandens  Gyvačių ir krokodilų fermoj. Gyvatės  Gyvačių ir krokodilų fermoj. Krokodilas  Bezdžionė  Šeriam žuvis  Žuvytės  Bankoko gatvė  Naktis Bankoke  Pat Pong gatvė paryčiui…  Tuk-tukas  Auksinis Buda, Bankokas  Karalių rūmuose, Bankoke  Karalių rūmai  Karalių rūmai Bankoke  Mac Buda

2007 01 29

Ir štai mes saloje, interneto kavinėj ir nieks neatsimena salos pavadinimo:)
Tikriausiai musyčių priskrido į labai skanius patiekalus, gal todėl ir užmiršom…o gal jis per sunkus mūsų liežuviui. Galbūt vadinasi Kon Chang, bet gal ir ne.
Apsigyvenom viešbutyje kuris priklauso olandui, na iš tikrųjų tas viešbutis – bambukiniai-palmių nameliai ant kranto… Iš pradžių buvom šokiruoti, nes Bankoke agentūroje mums rodė tokius saldžius paplūdimio vaizdelius, o čia aplink kažkokios statybos, pakrantėje ne smėlis, o akmenys,  prikritę papuvusių kokosų, bastosi valkataujantis šuo… Dar pasirodė, kad mes ne ten, kur turėjom būti, nes kito, mūsų užsakyto viešbučio stogus šiąnakt nunešė vėjas, tad buvom atvežti čia. Bandėm kalbėtis su savininku – kaip minėjau, olandu, kad norėtume persikelti į kitą vietą, nes čia mums nepatinka. O jis taip nusiminė! Pradėjo skųstis, kaip jam sunku turėti verską, nes visus užsakymus gauna vietiniai, jis čia jaučiasi svetimas… Sako, neskubėkit, išgerkit alaus, pernakvokit, rytoj išsinuomosit motorolerius, nuvažiuosit i “Paradise” paplūdimį. Mums pasidarė baisiausiai jo gaila, tad išgėrėm alaus jo bariuke.Pavalgėm. Ir nusprendem, kad nėr taip blogai. Kad ši vieta netgi turi savo žavesio. Tie nameliai is nendrių, pilni driežiukų, vėl dzen aplinka… Liekam. Rytoj nuomosimes motorolerius  ir šiaušim ten ir visur kitur aplink sala. Beje, sala mazdaug 200 km, jei važiuosi ratu palei kranta – vidury miškas (džiunglės?) ir kalnai, kriokliai, dramblių fermos.

Keltas į Koh Chang salą  Laukinis paplūsimys  Prasta nuotaika atvykus…  Paradice paplūdimys  Bungalai (čia mes gyvenom)  Koh Chang’e. Vidukas kavinej prie musu namuku  Mūsų draugas driežiukas, bambukiniam namelyje

 2008 01 30

Pagaliau išsiaiškinom salos pavadinima. Jeeeeee! Iš tikrųjų, Koh Chang. Matot, neklydom. Vadinasi, jokių musių mūsų patiekaluose nebuvo:)
Oiii kiek ką tik prisivalgėm. Čia taip skanu! Kai pavalgom, laukiam, kol nors truputėlį išalksim ir tada vėl valgom:) Labai labai pigu, viskas šviežia, gamina tik tada kai užsisakai. Kainos uz karštą patiekalą apie 2 doleriai, alus – doleris. Jūros gėrybes, mėsytė, daržovės, vaisiai, ryžiai mmmmmmm…
Išsinuomavom motorolerius. Mergaitėm rankos drebėjo ir lygsvaros trūkumas – čia kelias labai kalnuotas ir vingiuotas.  Tad galiausiai mergaitės sėdo vyrukams už nugarų, nors jiems irgi ryškiai kinkos dreba xi xi:) Vidukas sako, kad čia motoroleriai du kartus galingesni, nei tie, su kuriais galima važinėtis be dokumentų LT. Na mūsiškiai į tokius stačius kalnelius tikrai neužkoptų. Kaina parai motorolerio apie 15 lt. Na dar benzinas pusantro lt už litrą.
Paplūdimy darėmes thai masažą.  Atostogaujam beveik pasyviai… Rytoj žadam nardyti.

Masažas  Paradice paplūdimys  Miegelis…  Kavinėj  Niam niam… saloje  Apsipirkau salos turguje. Beveik vietinė :)

2007 02 01 
Šiandien turėjom nerealią atrakciją  – giluminis nardymas. Apsvaigau ir po pirmo nėrimo nusipirkau dar vieną:) Na čia kai kuriems tai ne nauja visai ir gal net neegzotiska, bet man tai mmmmmmm. Nepalyginsi su pavirsiniu nardymu Egipte. Juo labiau kad instruktorius mano buvo gražutis, niam niam. Ir ne koks vietinis, o europietis. Tai kėlė didesnį pasitikejimą, be to romantiška Ramiojo vandenyno dugne pasiplaukiot susiėmus uz rankučių:) rrrrrrr nerašysiu nieko daugiau xi xi xi:)  Nes nieko daugiau ir nebuvo. Ir pasirodo, už rankos laikė visus. Tiek čia tos romantikos…
 
Rojus čia. Maistas pigus ir laaaabai skanus, žmonės labai draugiški, šypsosi, nieks nieko nesiūlo pirkti, viskas taip peace, gal todel kad šita sala dar nelabai turistinė. Bet rytoj jau išvaziuojam, atgal i Bankoka. Sestadieni turetu atskristi Inga – musu kompanjone, kuriai oro uoste suplyšo pasas ir todėl neišskrido prieš savaitę su mimis - ir jau pradėsim keliauti. Baigsis mūsų katino dienos. Beje, katinai ir šunys šitoj saloj karaliauja. Driežai irgi. Gyvačių sakė nėra, nes katės suvalgo peles, o jei nėr pelių, tai nėra ir gyvačių. Ai, dar driežai suvalgo uodus:) Argi gali būti geriau? Bet prieš miegą vis tiek drąsiau užsitempti ant lovos tinklelį:) Jau atrodo įsigyvenom šituo salos ritmu, niekur neskubant ir dėl nieko nesijaudinant. Viskas taip lėtai… pasaka.
 
Tikiuosi, tolesnius ispudzius bus įdomiau skaityti, nes dabar kol kas gavosi hm kažkokios pasyvios atostogos, visai ne egzotiska kelionė:) 

Neriam  Nersiu…  Po nardymo. Truputį susivėlusi…  Su nardymo instruktorium  Ant motorolerio  Vingiuoti keliai…

2007 02 02
Gaila buvo skirtis su sala. Bankokas pasitiko triuksmu, mašinų kamščiais, dingo visi nuoširdumai, šypsenos, na dar kainos kelis kartus aukštesnės, nuotaika kita. Ne vienas europietis verslininkas saloj sake, kad kai atvyko į Koh Chang’ą, suplėšė atgalinius bilietus. Gal ir prifantazavo, bet toks noras tikrai kyla.
Gerai kad čia turim savo mielą viešbutuką SUK 11:)

V4l Bankoke  Aikštė Bankoke

2007 02 03 

 Šestoji keliauninkė prisijungė prie mūsų – mes ją sėkmingai pasitikom oro uoste. Jau turim bilietus autobusui į Laosą ir rytoj vakare išvažiuosim. Laose žadam kelias dienas plaukti laiveliu per džiungles – kelione prasideda!

Šiandien pasidarėm sau dar vieną turą po Bankoką, o aš nusipirkau Ecco sportbačius – čia kelionei po džiungles, nes mano senieji sportbačiai suplyšo dar saloje – ten ir liko:)

Sky train stoty Bankoke  Tuk -tuk’as  Buda  Varpai  Varpai Bankoke ant kalno   Šventykloje Bankoke  Gatvės skanėstai

2007 02 05

Taigi, mes Laoso sostineje. Po Bankoko atrodo, lyg butume kaime. Mažuliukas senamiestis, pats miestukas visai nedidelis. Bet gražu. Keista, bet žmonės išvaizda labai skiriasi nuo tų, kuriuos matėm Tailande. Kažkaip atrodė, kad azijieciai visi turėtų būti vienodi…
Na, dabar jau sesiese. Daugiau diskusiju, nes visi turim savo nuomones:) Turbut lengviausia keliauti vienam. Autobuse is sutikom anglą, kuris jau keturis menesius keliauja po Aziją – tris iš jų buvo Indijoj, vieną – Tailande, dabar keliaus po Laosą, paskui Kambodža, Vietnamas… Iš viso planuoja keliauti devynis mėnesius. Daug keliauninkų – vien mes važiavom dviaukščiu autobusu su jaunais (ir nelabai) žmonėm iš viso pasaulio.
Be viso keliavimo, turėjom ir vietinių ivykių:)
Vaziavom tuk-tuku is sventyklos ir įkalnėje jis užgeso. Pariedėjo atgal ir stuktelėjo už jo esančiai, signalą imynusiai mašinai:) Jau galvojom minti savais keliais, bet iš kažkur atsirado vietinių vyrukų, kurie tuk-tuką užstūmė į kalną mums sėdint viduje. Tikri turisto lituano, xi xi:)
Ai, dar apie kainas. Galvojom, kad Tailande pigu, bet is tikruju tai ne. Čia kainos išvis nerealios! Kad ir kaip sunku patikėti, čia tikrai viskas po baksą, tik nakvynė 3,5 dolerio žmogui, na, bet čia juk sostinė:)

Vientianyje Mekongo upė išdžiūvus. Nerealiai atrodo. Ant upės dugno kažkas žaidžia futbolą, važinėja motoroleriais, vaikštinėja. O mes strigom Vientianyje… Planai palikti Laoso sostinę ir važiuoti į Luangprabangą žlugo, nes autobusas išvažiuoja tik ryt ryte.  Aštuonios valandos kelio ir tada jau tikrai trauksim link džiunglių. Ai, dar galvojom plaukti iki Luangprabango upe, bet… Mekongo upė išdžiūvus…

Beveik visi… Vientianis  Čia turėtų būti Mekongo uoė  Mekongo upė  Vientianis, Laoso sostinė  Vientianis  Vientianyje (Laosas)  Rytas. Išvykti iš Vientianio pasiruošus :)  Vientianis ryte  Gatvelė Vientianyje  Judriausia Vientianio gatvė  Vientianio gatvėje

2007 02 06

 Atvykome šiandien į buvusią Laoso sostinę. Viešbutį vos gavom – čia didžiausia turistu koncentracija Laose. Akivaizdu, kad čia gyvenimas verda labiau, nei dabartinėje sostinėje. Apsigyvenom šalia Mekongo upės – čia ji neišdžiūvus:) Maistas Laose ne toks skanus kaip Tailande buvo…
Visą dieną važiavom autobusu, per kalnus, matėm kalnų kaimelius, žmones kaip iš knygų ar televizijos. Vaikai sutūpę ant skardžio krašto, močiutės su keistais galvos apdangalais, ožkos, šunys, paskendę balose ryžių laukai… Karvės ar kitokie raguočiai vidury kelio… Keista mums, kad matom berniukų su automatais, vienas lydejo ir mus autobuse. Kartu keliavo du budistų vienuoliai su savo oranžiniais rūbais.
Dabar jau vakaras, po valandos bus dvylika, taigi nebegalima buti gatvėj, tai keliaujam i viešbutį.

Luangprabango turgus naktį  Luangprabangas  Laosietiška virtuvė  Vaikas autobusų stoty  Ant autobuso stogo  Ginklas   Pravažiuojant VIP autobuso ratai  Viskas šalia… Prie pat šios “virtuvės” - mūsų stalas

.2007 02 07

Šiandien vis dar buvusioj sostinėj, vis dar Laose. Nuo ankstaus ryto plaukėm valtimi i olas, kur yra daug daug (lyg 4000) Budų statulėlių. Kažkuo panašu į Kryžių kalną Šiauliuose. Ryte nespėjom pavalgyti pusryčių, planavom grįžti per pietus, bet užtrukom , nes laosiečiai kažkodėl sugalvojo sprogdinti bombas Mekongo upėje. Greičiausiai, kad pagilinti upę, nes ji gerokai išsekus. Labai sunku buvo išsiaiškinti, kodėl staiga sustojom ir ko mes laukiam, nes beveik niekas iš vietinių nekalba angliškai. Bet kitame laivelyje susišūkaliojom su turistu iš Japonijos, kuris keliauja vienas ir išsinuomavo vienas visą laivuką:) Vėliau dar mus nuplukdė į du kaimus, kurių viename gamina vietinį alkoholį “Lao lao”, taip pat ryžių vyną. Prisiragavom:) Kitame gamina popierių, tai kas mėgsta piešti, nusipirko xi xi:) Labai gaila, kad negalima visko is eilės pirkti, nes laaaabai pigu ir laaaabai gražu, akytės žiba ir visko norisi. Bet užtenka pagalvoti, kad viską teks tempti ant nugaros…
Grįžę iš pasiplaukiojimo, pagaliau pavalgėm ir susiradom gidą keturiom dienom i džiungles, rytoj ryte iškeliaujam. Plauksim upe, daug eisim pėsčiomis ir jei jam (gidui) pavyks gauti mums miegmaišius, nakvosim džiunglese. Jei ne – nakvynė bus dziunglių kaimelyje. Spurda širdelė greičiau iskeliauti.

Tiesa, labai norisi papasakoti apie įdomų vietinių vyrų įprotį – jie visur nešiojasi (dažniausiai marškinių arba kelnių kišenėj) mažą veidrodėlį ir pincetą ir bet kurioj įmanomoj vietoj, kur rankos neužimtos, išsitraukia tą savo turtą ir rauna plaukelius nuo smakro ir viršutinės lūpos. Kas keisčiausia, kad jie tą daro absoliučiai viešai, visai nesislėpdami:)

Plauksim į Tūkstančio Budų olas  Plaukiam į Tūkstančio Budų olas  Pakeliui į Tūkstantį Budų  Tūkstantis Budų  Budų ola  budos  DAr Budos…  Budos Budos Budos…  Iš olų  Laivas, kuriuo plaukėm pas Budas  Olos iš toliau  Praplaukiant  Lao Lao  Popieriaus gamyba  Kaimas  Vienuoliukai  Muu  

2007 02 12 
Apie džiungles turbūt neįmanoma papasakoti/aprašyti… Plaukėm Mekongu, paskui kita upe (neprisimenu pavadinimų, nes juos tik girdejau – žemėlapyje nepažymėti), plaukdami matėm raguočius, panašius i karves ir juodas kiaules su miniatiūriniais paršeliais atėjusius prie vandens atsigerti, nuogus vaikus, bemirkstančius vandeny, aukso ieškotojus, skalaujancius pintus krepšius su (gal?) auksu upėje.
 Pirmą naktį nakvojom mūsų gido, vardu Kongas, gimtajame kaime, jo tėvų name. Namai čia bambukiniai ir šiaudiniai, ant ilgų polių (o ne pamatų), norint įeiti į vidų, reikia ropštis aukštai kopėčiomis.
Tame kaime mus pasitiko pulkas kaimo gyventojų, kurie sekiojo mums visąlaik iš paskos, vaikai, suaugę, bobutės ir diedukai. Tik kai norėdavom juos nufotografuoti, pasibaidydavo kaip žvirbliukai:) Vienintelis būdas prie jų prieiti – tai parodyti juos fotoaparate – krykštaudami badydavo pirštukais ir jauni, ir seni.

Kadangi neturėjom nieko, ką galėtume duoti vaikams, vietinėj parduotuvytėj nupirkom saldainių, tokių baisiai neskanių su nenusilupančiais popieriukais, panašu, kad jų per amžius niekas nėra pirkęs ir ragavęs… Bet vaikai (beje, ne tik jie) visai džiaugėsi saldumynais:)
Vakare buvom pavaišinti vietiniu gėrimu, panašiu į ryžių vyna su mažomis baltomis besiraitančiomis kirmėlytėmis. Labai skaniai gėrėm, kol nesugalvojom pašviesti prožektorium ir nepamatėm tų gyvunėlių…
Ryte iškeliavom. Kelias per džiungles buvo užverstas nukirstais medžiais, tad iš pradžių daugiausia bridom upe, priekyje ėjo vietinis vedlys, paskui visus – mūsų parsisamdytasis gidas. Einant jis papasakojo, kad Laose gyvena trys tautos – Lao (pas juos nakvojome pirmą naktį), Kamon (kilę iš Kambodžos) ir Mongai ( is Kinijos). Antrą naktį turėjom nakvoti mongų kaime, bet jie yra klajokliai, nuolat migruoja po kalnus, įsikurdami vis kitose vietose. Mūsų vedlys ir gidas pametė kelią, tad ekstremaliai ropštėmės kalnų šlaitais, leidomės visiškai stačiais kraštais, temstant ėjom kalnų keteromis, kur būtų užtekę vieno netikslaus žingsnio… Ėjom, kiek turėjom jėgų, paskui jėgų nebeturėjom ir vis tiek ėjom… Galiausiai džiunglėse visiškai sutemo, kelio neaišku kiek likę, tad mūsų vedliai pagamino deglus iš bambukų ir šiaip ne taip pasiekėm kaimą. Kaimas buvo ne tas, į kurį planavo mus vesti, bet vis tiek buvom mielai priimti (vėliau gidas sakė, kad už nakvynę sumokėjo dolerį, čia už visus), patiesė mums bambukinius kilimukus turbūt didžiausiame name, ir susirinko visas – laukinių mongų – kaimas, kas netilpo mūsų laikiname miegamajame, būriavosi lauke, po balkonu. Visi vaikai ir kai kurie suaugę nei karto nebuvo matę kitataučių, nes gyvena aukštai kalnuose ir net nemato upės ir ja praplaukiančių valčių. Tad buvom visą laiką stebimi. Vėliau mums buvo leista apsilankyti šamano apeigose – kaime kai kurie žmonės sirgo ir buvo atvykęs šamanas. Kai užlipom kopėčiom į namą, kuriame vyko apeigos, nustebau, nes šamanas buvo visai ne toks kokį galėjau įsivaizduoti. Tai buvo jaunuolis su kinietiškais ryškiai salotiniais šortais ir oranžine maike. Mums įėjus, apeigos nutrūko, vyrai pradėjo krizenti, mums pasiūlė ryžių alaus (vėl kirmėlytės?), kažko rūkyti, mes žinoma visko atsisakėm. Kilo šioks toks šurmuliukas, kažkas krizeno, verkė karščiuojantys kūdikiai. Vienas vyras įsidrąsinęs bandė mums kažką paaiškinti, rodė į mus, į akis ir į dangų. Nesupratom, ko jie nori, tad teko išeiti. Paprašėm gido, kad išsiaiškintų, kas atsitiko. Pasirodo, moterims draudžiama dėvėti kelnes ir mes papiktinom dievus ir sumaišėm jų ritualus savo apranga. Tad kaime prasidėjo atsiprašymo dievams apeigos, buvo aukojami viščiukai, visą naktį visas kaimas gėrė ir lėbavo, o mes beveik nesumerkėm akių galvodami, ar nebūsim ir mes paaukoti… 
Dabar pats laikas papasakoti, kodėl mongų tauta nevalgo kiaulienos, nors už kaimo tvoros ir pačiam kaime visada pilna juodų kiaulių ir paršiukų. Jie jas augina pardavimui ir dėl sanitarinių tikslų, nes kaime nėra tualeto, visi reikalai atliekami bet kur ant žemės arba už tvoros, o kiaulės hm viska suvalgo. Kaime nėra vartelių. Visas kaimas aptvertas tvora ir ant tos tvoros keliose vietose užmestos kopėtėlės aukštyn ir žemyn. Gal tam, kad tos kiaulės neateitų į kaimą ir visko nesuvalgytų, o gal nuo miško žvėrelių… Gidas sakė, kad einant atlikti gamtinių reikalų, reikėtų neštis kokį pagalį kiaulėms vaikyti… O lietaus sezonu reikia dviejų pagalių – vienas kiaulėms nuvaikyt, kitas – visokiems šliužams nuo kojų braukt, nes kai lyja, visi ropliai mėgina lipti aukštyn.

Beje, dabar ir mes nebevalgom čia kiaulienos.
Kita diena džiunglėse buvo kur kas ramesnė. Pirmą dieną mes ėjom devynias valandas, greitai, sunkiai ir pavojingai, o antrą, nors tempas buvo didelis, bet jau nebebuvo sunku. Vakare maudėmės upeje, gidas paprašytas mums atplukde valtimi alaus:) Dėl to jam teko motorine valtimi apiplaukti visus aplinkiniu kaimus ir po buteliuką kitą surinko pilną dėžę. Naktį vėl nakvojom jo namuose.
Įspūdžiai iš džiunglių liks tikrai  ilgam.

Dabar apie Kongą – mūsų gidą. Jam apie 40, jis visą gyvenimą pragyveno džiunglėse, kaime. Ir prieš keletą metų sugalvojo žmogus išvažiuoti į miestą studijuoti anglų kalbos. Studijuoja, dirba kelionių agentūtoj ir į namus sugrįžta maždaug kartą metuose, pas tėvus, žmoną ir dukrytę. Taigi mes buvome gera proga jam aplankyti šeimą. O kaime jis – žvaigždė, draugai jam pavydi (nes žmona išleido gyvent į miestą), tėvai didžiuojasi. Baigęs mokslus, žada grįžti ir mokyti kaimo vaikus anglų kalbos. Kai ėjom su juo per kaimą, jautėmės, kaip filme apie Boratą, Kongas ėjo pirmas, mes paskui, o iš mums paskos visas kaimas, kuris, kaip rašiau, atsisukus, išsilakstydavo:)

Valties vairininko žmona  Laose rytais šalta… Plaukiant į džiungles  Plaukiam tolyn į džiungles  Pakeliui į džiungles  Plaukiant    Mergaitės - kaime prie upės  Vaikai - kaime prie upės  Aukso ieškotojai  Elektros jėgainės remontas  Rodau nuotraukas vaikams  Gido - Kongo - kaime  Ryžių alus… su kirmelytėmis  Pirmosios nakvynės vieta (Kongo kaime)  Džiunglėse. Brendam  Kaimas džiunglėse  Kaimukas  Dar vienas kaimas  Sudegęs kaimas (džiunglėse)  Džiunglėse  Džiunglėse -  apleistas kaimas  Džiunglėse. Karstomės akmenimis  Džiunglės - brendam    Džiunglės - lipam  Mongų kaimas  Visi susirinko mūsų apžiūrėti - mongų kaime  Adidas reklama. Mongu kaime  Mergaitė mongų kaime  Kaimas džiunglėse - pakleliui  Pietūs kitą dieną džiunglėse  Poilsis džiunglėse  Trispalvė :)  Laukiam kol pataisys valtį…  Mūsų gidas

       

Po džiunglių su tuo pačiu gidu ir jo draugu vairuotoju su mikroautobusiuku atvažiavom į Phonsovanį. Šiandien apžiūrėjom Ąsočių slėnį  – čia tokia mistinė vieta, su akmeniniais milžiniškais panašiais į ąsočius ar puodynes daiktais. Nieks nežino, iš kur jie atsirado, bet spėjama, kad jiems daugiau nei tūkstantis metų. Beje, laukai, po kuriuos išsibarstę apie 400 ąsočių, yra užminuoti dar nuo karo laikų ir todėl galima vaikscioti tik specialiai pažymėtais (išminuotais) takais.
Ryt pradedam ilgą kelionę autobusais Kambodžos link, laukia ilgas kelias ir nežinau, kada rasim internetą.

Ąsočių slėnis - su bombų išmuštom duobėm  Ąsočių slėnyje 

2007 02 15
Pagaliau Pnompenyje – Kambodžos sostinėj! Pavadinimas hm juokingas xi xi, bet miestas didelis ir gražus, kažkodėl staiga labai gera, kad čia daug turistų… Pagaliau maistas normalus. Kas klausėt dėl maisto – Laose jautresniems pilvukams (pvz mano:(  ) buvo ne kas, maistas labai nešvarus, nesvarbu ar restorane ar gatvėj, bloga vien nuo kvapo kai ji gamina, brrrr. Na restoranas tai sąlyginis žodis, valgyklos ir tiek, ant stalo plastmasinėj dėžutėj tokie jau ne kartą panaudoti šaukštai, viskas aplipę musėm, indai irgi nešvarūs, gamina maistą kur nors prie WC, bet netgi nekreipiant dėmesio i visa tai, valgyti neskanu. Ai, dar labai ypatinga kava -kažkodėl būtinai lauke ant anglių ar šiaip laužiuko indelis su vandeniu, į kurį įmerkia kažką panašaus į kojinę. Skanaus:)
Na bet dabar gerai:) Prisivalgiau jūros gėrybiu, mmmmmm:) Pastebėjau, kad visada užsisakau jūros gėrybių, kai tik pakvimpa civilizacija:)
 
Iki Kambodžos keliavom ilgai. Nuo Ąsočių slėnio visą dieną iki Vientianio (Laoso sostinė), iškart į kitą autobusą ir per naktį iki Paxe (vis dar Laosas). Ten išlipom tokioj atseit stoty, pripuole daug tuk-tukininku ir mes ju klausiam, kur autobusų stotis, iš kurios važiuotų VIP autobusas i Kambodžą, o tie žvengia iš mūsų, sako: “no big bus to Cambodia”. Čia gal reikia paaiškinti, kad Laose yra dviejų rūšių autobusai – local – vietiniai – tokie seni vos judantys, kuriais vietiniai vežiojasi vištas, paršelius ir pan. ir VIP autobusai – su kondicionieriais (labai svarbu, nes žiauriai karšta, ypač kai važiuoti reikia 10 ar 12 valandų), su WC ir – turbūt svarbiausia – karaoke, vietine kalba prieškariniais klipais ir diiiideliu garsu, kad būtų neįmanoma miegoti. Kaina abiejų autobusų skiriasi gal dviem doleriais, tad mes stengėmes rinktis VIPínius (išlepę europiečiai).
Tai va, kažkaip išsiprašėm kad vis tiek vežtų į autobusų stotį, iš kur galėtume važiuoti i Kambodžą, tai nuvežė kažkur už miesto į šiukšliną lauką, pilną tuk-tukų ir mažų sunkvežimiukų su stogeliais ir prikaltom lentom – atsisesti. Pasirodo, tai vienintelė priemonė, kuria mes galim nuvažiuoti iki Kambodžos. Sumetė mūsų kuprines ant stogelio, sulipo iš viso 29 žmonės ir 4 valandas šunkeliais vežė, sustodami kiekvienam turgely, kur tiesiog prie mūsų “autobuso” pribėgdavo būrys prekiautojų ir kišdavo į vidų rankas su ridikėliais, keptom žiurkėm/kanarėlėm/vabalais, bambukais ir pan. Plaukai, rūbai ir visas kūnas pasidengė dulkių sluoksniu, buvo žiauriai karšta, Inga vis žiūrėjo kad nepamestume kuprinių (kažkas vis kritinejo nuo stogo), aš tai užsiėmiau meditacija ir visišku relaksu, kažkodėl norejosi šypsotis:)
Pasienis tai dar nerealesnis. Kelias, jei toks ir buvo, baigėsi, išdygo kažkokia kaimo trobelė, kur paprašė mūsų pasų, užpildėm dokumentus, tada jau vežė į Kambodžos pasienio postą, dar vieną panašią trobelę:) Ten susitikom keturis prancūzus, paklausėm, gal žino kaip toliau keliauti, o jie juokėsi, sakė, nusigaukit iki upės, pasimaudykit, pasimelskit Budai ir gal po kelių dienų atplauks laivelis. Bet neteko nei maudytis, nei melstis, prisistatė vietinis su auksinais papuošalais, auksiniu laikrodžiu ir ilgais, prižiūrėtais nagais bei (tarp kitko) automobiliu (senutėlis Mersas) ir pasisiūle mus po 10 dolerių už žmogų nuvežti iki artimiausio miestuko. Važiavom miško keliuku, miškas degė (turbūt nuo karščio), mano galvoje sukosi mintys apie raudonuosius khmerus (kurie mus pagrobs ir reikalaus išpirkos).
Miestuke bandėm susirasti, kas mus vakare pavežtų iki sostinės, bet tamsiu paros metu niekas už jokius pinigus nesutiko važiuoti. Tad pernakvojom ir šiandien visą dieną tokiu pusiau vietiniu autobusu (be kondicionieriaus ir WC, bet užtat su karaoke) važiavom iki Pnompenio. O čia – transporto spūstys, daug turistų, vėl triukšmas, vėl civilizacija:)
 
Jau praėjo du trečdaliai kelionės. Greit laikas bėga. Mūsų mėnesis čia atrodo toks niekingai menkas, vis sutinkam jaunų (ir ne tikjaunų) žmonių, kurie keliauja šešis, devynis mėnesius ar metus.  
Bučiukai visiems, šilumos daug, mes tai vis peršalam nuo kondicionierių, bet pageriam vaistų ir šiaušiam tolyn. Dabar keliom dienom nusėsim šiame mieste, yra čia ką apžiūrėti, paskui trauksim link Angkoro šventyklų, į Siemripo miestuką, Azijos keliautojų meką, kaip rašo Lonely Planet knygutėje apie Kambodžą.
 
Lakon – čia vis dar laosietiskai ate – kambodžietiskai dar nemoku:)

Kirpykla - kažkokio Laoso miestelio turguj  “Tarptautinis tuk-tukas” Laosas - Kambodža

 2007 02 16

Su vasario 16! Kažkaip simboliškai išėjo, kad būtent šiandien apsilankėm Žudynių laukuose ir kalėjime. Mintys niūrios, ypač liūdna, kai pagalvoji, kad teisingumo galu gale jokio. Tie, kurie žudė prieš 30 metų, iki šiol yra nenubausti, atvirkščiai, vis dar yra valdžioj, dažnai matom žmones su raudonųjų khmerų ženklais – gal jie didžiuojasi tuo, nesuprantu. Žudynių laukuose (nžn kaip kitaip išversti – angliškai būtų Killing fields) yra stiklinė piramidė, iki viršaus prikrauta kaukolių, o ant žemės mėtosi iki šiol nesurinkti kauleliai, drabužių liekanos. Labai sukrėtė aprašymai prie dviejų medžių – vienas, kurį naudojo užmušti kūdikiams, kitas, pavadintas Magic tree (stebuklų medis), kur buvo pakabinti mikrofonai ir kolonėlės, kad kaliniai girdėtu vieni kitų dejones. Skaudu dėl tokios liūdnos jų istorijos dalies. Dar apsilankėm kalėjime, prieš tai buvusiam Universitete… Įspūdžiai niūrūs, bet yra apie ką pagalvoti… Manau, kad vien apsilankymas ten ir mintys yra savotiška pagarba skaudžiai Kambodžos istorijai.
Na Vilius su Vidmantu dar iš “kalašų” pašaudė pakeliui. Čia tokia pusiau legali pramoga turistams. Jei nori, duoda ir granatas pamėtyt, ir bet kokiais ginklais pažaisti… Viskas taip labai šalia, tie laukai su kapavietem, šautuvai…
Šiandien dar apžiūrejom visus turistinius objektus mieste, pasikalbejom su bezdžionėm medžiuose ir nusprendėm rytoj išvykti link Angkoro šventyklų. Labai daug triukšmo čia, eismas beprotiškas (čia tikrai reikia melstis Budai, jei nori pereiti gatvę), tai, nuo ko svaigom pirmą dieną – pasiilgę civilizacijos – jau pradeda varginti. Aš labai noriu į Siemripą (miestą prie kurio yra garsiosios šventyklos) plaukti ežeru laivu, bet bijau kad neįkalbėsiu kitų, juo labiau kad agenturos siūlo važiuoti mikroautobusu – sako, kad ežeras nusekęs ir plaukti pavojinga. Vidmantas pergyvena, kad eilinį karta nebus kaip jam susipakuoti į mažą pagal vietinius skaičiuotą taburetę (kas nepažįstat – jis 2 metrų ir sveria 110:) ), o plaukti šešias valandas – dvigubai ilgiau ir kažkiek brangiau negu autobusiuku. Hm, pasiguodžiau. Vis tiek noriu laivo. 
 
Na ką, eisim dar pasiganyti ir išbandyti kambodžietiską masažą. Mmmmmmmmm:) Iki.

Žudynių laukuose  Pašaudykim…  Bezdžionė Phnom Penh’yje  Karalių rūmai Phnom Penh’yje

 2007 02 18

Jau labai arti Angkoro. Vakar keliavom taip, kaip kas norėjo – kas su laivu, kas su taxi. Aš buvau su tais, kurie plaukė – matėm plaukiojančius kaimus (kaip jums: ant medinio plausto namas, prie šio plausto pririštas kitas plaustas, ten daržas, auga daržovės:), kitas, didesnis plaustas su namu – mokykla, sporto aikštelė ir pan.)  ir labai patogiai išsitiesę laivo priekyje deginomės. Ežeras, kuriuo atplaukėm į Siemripą nors ir nusekęs, bet vis dar nemažas, maždaug vidury iš visų pusių nesimatė krantų. Tokios erdvės aplinkui, mūsų akytės pailsėjo, o dabar vėl triukšmingame turistų pilname mieste – tuoj važiuosim apžiūrinėti šventyklų.
Laive i Siem Ripa  Plaukiam i Siem Ripą, aplink - plaukiojantis kaimas  Mūsų laivą tempia motorinė valtis  Plaukiojantis namas  Mūsų viešbutis Siem Ripe  Gatvė atitverta turisams Siem Ripe  Klube Siem Ripe  Turistų gatvė Siem Ripe  Šokėjos Siem Ripe

2007 02 19
Jau pirštukai sunkiai spaudo klaviaturą, baaaaisiai nuvargom, vakar ir šiandien besiganydami po Angkora. Nusipirkom bilietus trim dienom, rytoj jau paskutinė. Labai karšta ir tieeeek žmonių, ypač didesnėse šventyklose, gražiausios man tos, kur giliau džiunglėse, kur akmenis medžiai ardo, kur žmonių sukurtas grožybes gamta griauna. Visur begalės vaikų, visi ką nors nori parduoti – vandenį, knygas, suvenyrus, visi vienas per kita rėkia “mister, lady, buy from me!”, bet jie linksmi, mažos mergaitės pribėga ir sako “please, buy, don’t make me cry” ir nutaiso liūdną veiduką, bet po akimirkos juokiasi, kalbina, klausia iš kur mes, nori bendrauti. Jie neprašo išmaldos, bet visi bando kaip nors užsidirbti.  Nebe pirmą dieną pravažiuodami pagrindines šventyklas, sutinkam tuos pačius vaikus, pasikalbam, kartu suvalgom ledų:) Vakar viena mergaitė pribėgusi davė man laišką, parašė, kad siunčia man laimės:) Įkyrūs tie vaikai, bet verčia šypsotis, kai kada neatsilaikom ir nusiperkam kokių visai nereikalingų atvirukų:)
O pats Siemripas tikrai turistų meka. Centrinėj gatvėj minios žmonių, daug barų, kavinių, klubų, visur verda gyvenimas. Matėm picerijų, kur gali užsisakyti “very happy pizza”, panašiai kaip Kristrianijoj:)
Rytoj trise žadam kilti oro balionu virš Angkoro šventyklų – anksti ryte pasitikti saulės. Paskui dar aplankysim tolimiausias šventyklas. Tada dar turėsim porą dienų čia ir važiuosim į Bankoką.
 
Ai, dar čia labai įdomios mados:) Moterys ir vaikai dažnai puošiasi pižamom, o vyrai nešioja ilgus nagus:) o barzdas kaip ir Laose pesiojasi su pincetais:)
 
Gerai, bėgu valgyt, nes rrrrrr kaip noriu, dar parašysiu.

Tuk-tukas i Angkor šventyklas  Angkor Tom  Minia turistų prie Angkor Wat’o  Ne kiekvienas ryšis lipti tokiais laiptais… Angkor Wat  Statūs laiptukai… Angkor Wat  Saulėlydis prie Angkor Wat’o  Angkoras  Džiunglės ardo šventyklos sienas  Šventykla Angkore  Susidraugavom su vaikais prie šventyklų  Šventykloje žaidžiantis vaikas  Tarp japonų turistų.Wat Prom

2007 02 21
 Vakar kėlėmės penktą ryto, kad nuvažiuotume saulėtekio prie šventyklų pažiūrėti. Kazkaip naiviai tikėjomes, kad bus nedaug žmonių, bet kai atvažiavom, nors dar buvo visai tamsu, jau buvo minia prie Angkor Wat šventyklos. Ypač daug japonų su ant galvos tvirtinamais prožektoriais ir su mažutėmis arba milžiniškomis foto kameromis ant kaklų. Na nors oro balionas ne toks populiarus – kilom tik penkiese (mes trise ir dar dvi indės). Gražu iš viršaus (kėlė 180 metrų), matėsi, kaip vyniojasi rūkas aplink medžius ir šventyklas.
Paskui važiavom į tolimąsias šventyklas, kelias tikrai tolimas, o mes važiavom tuk-tuku, tad prisivalgėm dulkių ir pasidengėm storu jų sluoksniu. Bet šventyklos labai labai gražios, tikrai buvo verta.
Vakare su Vilium buvom nerealiam khmerų masaže. Mmmmm, reiks ir šiandien nueiti, nes kaina – 5 doleriai už valandą:) Jau kelionė kaip ir baigės, liko tinginiavimas ir laiko stūmimas, neapsisprendžiam kada grįžti į Bankoką. Labai norėtųsi prie jūros, arba kažkur dar pakeliui sustoti, bet čia kelis šimtus kilometrų tektų važiuoti visą dieną, dėl prastų kelių…

Įvažiavimas i Angkor šventyklas   Aš moterų šventykloje  Gražioji Moterų šventykla  Šventyklos - džiunglėse  Vidukas su budistu vienuoliu  Visi laukia saulelydzio. Angkor Wat  Wat Prom. Čia filmavo “Lara Kroft - kapų plėšikė”

 2007 02 23

Vėl Bankoke. Vėl mūsų mielam viešbutyje SUK11, su daugybe augalų ir galybe uodų. Kanda.
Nors jau kelionės pabaiga, bet keliavom vėl su savotiškais nuotykiais. Iš Siemripo nusipirkom bilietus iki Bankoko autobusu, viešbutyje dar patvirtino, kad bus “big bus” (didelis), o atvažiavo toks kaip senų laikų rusiškas “paršiukas”, vos pakrutantis, o keliai – blogiau nei kaimuose pas mus – smėlis ir daug duobių, tiksliau vienos duobės. Langai atidaryti (kitaip nėr kuo kvėpuoti), matom kaip šalia sėdintis vyrukas žilsta nuo nusėdusių dulkių ir visi kostim kostim… Kažkas verkia… Ant Viliaus vis užgriūdavo bakelis nuo benzino (ar tepalo), o šalia sėdinti gerooookai pagyvenusių vokiečių pora išsigandę dar labiau susitraukdavo nuo bildesio. Tie vokiečiai, kai sustojo autobusas pirmą kartą, prisipirko kukurūzų burbuolių ir toliau važiuodami jas godžiai valgė, paskui pralinksmėjo ir krizendami bei truputį susigėdę nuograužas mėtė pro langus:)
Kažkaip nubildėjom tuo kriošena iki sienos (per geras keturias valandas gal kokį 100 km), o čia kaip iš žurnalš apie Azijos salis – Tailande pasienyje oro kondicionierius, VIP autobusas (pagaliau, karaoke!), asfaltuotas lygus dviejų juostų kelias, jokių lūšnų pakelėse, žalia pieva ir palmės, kurios Tailande atrodo daug žalesnės. Vėl civilizacija!
Na vietoj žadėtų 9 valandų važiavom gal 14. Todėl visai nusikalę nuėjom į masažą. Hm, Kambodžietiskas “stiprus” masažas iš tikrųjų buvo tik paglostymas, nes čia buvo baisu, kad tuoj ką nors sulaužys. Atsimenu tailandietisko masažo reklamą Lietuvoj – tiems kas tingi sportuoti – šis masažas atstoja sporta su asmeniniu treneriu. Iš tikrųjų, panasšs jausmas.
Dar parašysiu, čia laaabai kanda uodai, be to jau tuoj 2 valanda nakties. Iki.

Autobusas Kambodža - Tailandas  Autobuse Kambodža - Tailandas  Benzino kolonėlė Kambodžoje

2007 02 24
 Štai jau ir paskutinis vakaras Bankoke, karšta, uodai kanda, bet vis tiek  dar žadam pasiganyti po naktinį miestą.
Brrrr, baisu darosi kai pagalvoju apie šaltį Maskvoj, kažkaip net nerealu čia galvoti apie sniegą – va aš ruda kaip šokoladukas xi xi:)

Kurkiančių varlių ir papuošalų pardavėja  Bankoke naktiniam turguj  Bankoko turguje  Naktiniame turguje  Kepti skėriai

2007 02 25

Beveik nemiegojom, naktį pabuvom verdančiame gyvenimu mieste, pagaliau valgėm keptus skėrius (kiti gyviai atrode blogiau):) Vežam jų ir lauktuvėms, laukit išsižioję:) O mūsų laukia iiiiilgas skrydis lėktuvu ir 12 valandų Maskvos oro uoste, o tada namai namučiai:)
Sėdžiu viešbučio kiemelyje prie kompo, šalia sėdi moteris is Austrijos, maitina is pipetės du mažus aklus voveriukus, juos nusipirko Bankoko turgely. Ji su šeima (dviem vaikais ir vyru) keliauja jau 9 mėnesius, rytoj skrenda i Maltą mėnesiui, kaip sakė ji pati, “pailsėti nuo atostogų”:) Eilinį kartą pasidaro aišku, kad mūsų mėnesiukas yra niekas.

Namo… Bankoko oro uoste  Bankoko oro uostas  Naktis Šeremetjevo (Maskvos) oro uoste  Saldus miegelis… Šeremetjevo oro uoste

Parašykite komentarą