Visai netikėtai buvom dingę iš interneto… Bet dabar jau viskas gerai, o tai svarbiausia:)

Pirmiasia apie namą – nors be interneto, jis nuostabus! Dabar gyename miške, dideliame name su kolonomis, o vonios kambaryje netgi turime tokį visai nemažą driežą (neskaičiuojant šimtų mažų driežiukų kituose kambariuose). Vaikai ypač džiaugiasi didžiuoju „draugu“ – driežu:) O aš, pirmą dieną prisėdusi terasoje pajutau, kad čia galėčiau likti labai ilgam… Toks išankstinis liūdesys apėmė, kad teks iš čia išsikraustyti…

Trumpai apie mūsų gyvenimą čia: pagaliau sulaukėm močiutės ir senelio!:) Tiksliau, mano mamos ir tėčio, kurie drąsiai pačią pirmą dieną sėdo ant motorolerio ir jau spėjo pamatyti visas salos lankytinas vietas, gražiausius paplūdimius,  pajodinėjo ant dramblių po džiungles, o vieną naktį visi kartu stebėjome Tailando bokso varžybas:)

Turėjom ir nuotykių: dar prieš atvažiuojant tėveliams, nusprendėme išplaukti į naktinę žvejybą. Susiradom žveją, kuris sutiko mus nuplukdyti giliai į jūrą, nes norėjome žinoma didelės žuvies:) Temstant sulipome į valtį ir išplaukėme, bet kuo tolyn į jūrą, tuo vis labiau pradėjo niauktis dangus, atplaukė didžiuliai juodi debesys, jūra pradėjo šėlti, vaikai rėkti… Mūsų žvejas – valtininkas sustabdė variklį ir susirūpinęs žvelgė į tolį… Galiausiai pasuko atgal į krantą. Žvejybą dėl audros teko nukelti kitai dienai… Kada nors.

Kitas nuotykis susijęs su motoroleriais ir dviem bepročiais:) Jau atvykus seneliams, vaikai liko nakvoti jų bungale, o mudu su Vilium (jau vėlyvą vakarą) pasivažinėjome pakrante ieškodami kokios šurmulingos vietos… Deja, visur buvo tylu, ramu ir tuščia, tad mes grįžome namo. Bet čia sugalvojome pavažiuoti toliau tokiu siauru žvyrkeliu į džiungles (juk baisiai įdomu, kur veda kelias prie pat namų)… Iš pradžių važiuoti buvo lyg ir nieko, bet keliukas vis siaurėjo ir vis sunkiau buvo juo pravažiuoti. Šonuose žiojėjo gilios duobės, džiunglės skambėjo nuo šiurpių garsų… Tad teko apsisukti, kad nenusisuktume sprandų. Ir važiuojant atgal (nuo kalno) aš apsiverčiau… Susižeidžiau alkūnę ir kelią, lyg nieko labai baisaus, tik tiek, kad šiame klimate viskas labai sunkiai gyja.

Šiandien priešpaskutinė diena saloje – rytdienai jau turim traukinio bilietus iki Malaizijos pasienio. Nakvosim traukinyje, o kai išlipsim – nei viena agentūra nesugebėjo paaiškinti, ar bus traukinio bėgiai toliau, ar teks pereiti sieną pėsčiomis. Bet tikimės toliau važiuoti „džiunglių geležinkeliu“ (jungle line) per Malaiziją iki vienų seniausių pasaulio džiunglių, kur planuojame praleisti bent porą dienų.