Štai mes švariausiame pasaulyje mieste, kuris iš tikrųjų visai nėra toks švarus, kaip kalbama. Bet vis tiek labai gražus ir baisiai brangus, ypač po Tailando kainos šokiruoja.

Nuo išvykimo iš Koh Phangan salos atrodo praėjo visa amžinybė. Spėjome jau ir šiek tiek Malaizijos pamatyti. Iš salos persikėlę keltu, traukiniu per naktį nuvažiavome iki Malaizijos pasienio, iš kur labai paslaugių malaiziečių iškviestu taksi nuvažiavome iki traukinių stoties, o iš jos šiaip ne taip gavom bilietą iki Jerantut’0, o čia 3 valandą nakties teko ieškotis viešbučio… Ryte užsisakėm kelionę į seniausiomis pasaulyje džiunglėmis tituluojamą Taman Negara nacionalinį parką ir apie pietus jau buvome džiunglėse, vietiniame kaime hostelyje su dviaukštėmis lovomis. Per pusantros dienos gavom tikrai koncentruotą programą – pirmą dieną pasiplaukiojimą upe džiunglėse, laiveliu šokinėjant per akmenis (tokiu būdu aptaškyti upės vandeniu), Orang Asli – klajojančio aborigenų kaimo – aplankymu (kur mokėmės šaudyti pūsdami orą į ilgą vamzdį, taip iš jo paleisdami strėlytes), sutemus – pasivaikščiojimą po naktines džiungles, pasišviesdami žibintuvėliais stebėdami naktinius džiunglių gyventojus (daugiausiai vabzdžius, nuodingus ir ne, skorpionus, vorus, gyvates). Kitą rytą praėjome garsiuoju ilgiausiu pasaulyje kabančiu tiltu (“Canopy walk”)- tikrai įspūdingu, iškilusiu virš džiunglių, ir įkopėme į Teresek kalną. Galiausiai plaukdami upe per džiungles ir šiek tiek pavažiavę autobusu grįžome į Jerantut miestą, iš kur iš karto pajudėjome link Malaizijos sostinės – Kuala Lampūro.

Kuala Lampūre buvom jau vėlai vakare ir vos spėjom susirasti viešbutį – pradėjo pliaupti lietus. Tad per lietų pasivaikščiojom aplink Malaizijos sostinės vizitinę kortelę – pastatus-dvynius (kuriuos beje matėm ir pro viešbučio langą), dėl liūties ištuštėjusį Kiniečių kvartalą… Ir nusipirkom bilietus kitam rytui į Melaką. Tiesa, Kuala Lampūro autobusų stotis ir ypač bilietų įsigijimo principas prašosi atskiros istorijos – stotyje yra maždaug šmtas bilietų kasų ir įėjus į stoties pastatą ne tik apsvaigina įvairių čia pat gaminamų patiekalų kvapai, triukšmas, žmonių gausa, bet ir išmuša iš vėžių puolantys bilietų pardavimo agentai, mėginantys visaip nusitempti tave prie savojo bilietų pardavimo langelio. Niekaip nesupratom bilietų pirkimo sistemos, o ir niekas nenorėjo paaiškinti, tad iš septyniasdešimt kažkelinto langelio nusipirkom bilietus, nors vėliau paaiškėjo (kai pamatėm, iš kur agentas pasiima mums parduotus bilietus), kad reikėjo pirkti iš ketvirtojo langelio (va tas tai tikrasis)…. Bet sistema taip ir liko miglota.

Kitą rytą nuvykę į Melaką – istorinį 14-ojo amžiaus kinų miestą - vaikštnėjome po jį visą dieną. Persipynusios malajų, kiniečių, musulmonų ir europiečių (miestas skirtingu metu priklausė ir anglams, ir olandams) kultūros Melaką priartina prie mums įprastų gražių nedidelių europietiškų miestelių, tačiau pagardintą azijietiškais prieskoniais… Labai spalvingas, jaukus ir mielas man pasirodė šis miestukas.

Iš Melakos sėdome į ekspreso autobusą ir per keturias valandas atvažiavome į Singapūrą. Gyvename Little India rajone (šiek tiek panašu į Indiją, tik kur kas švariau), apsupti sarių ir indiško maisto kvapų. Šiandien apžiūrėjome miesto įžymybes ir atsisvekinome su tėveliais, kantriai ištvėrusiais varginantį kelią su kuprinėmis per visą Malaiziją. 

Ryt planuojame dar pusdienį praleisti čia ir tada kelti sparnus atgal į Malaiziją.

Iki, ačiū kad skaitot ir komentuojat:) Pasimatysim:)