Sveiki:)

Mes vėl rytinėje Tailando pakrantėje, Hua Hin mieste, su karališkais Karalių rūmais (vasaros rezidencija ir lietaus sezono rūmai), naktiniais turgumis, vėl daugybe turistų, vakarietišku maistu… Bet kaip visada – noriu papasakoti apie viską iš pradžių, tad pasakojimą tęsiu toliau:

Iš Krabi miesto autobusu nuvykome į kitą pakrantės miestelį – Phang-Nga, kur iš vakaro gerokai pasiderėję (ir vėl:) ) labai nebrangiai įsigijome ekskursiją ir rytą valtimi išplaukėm apžiūrėti nacionalinio jūrų parko salyno, iš kurių geriausiai žinoma Ko Phing Kan sala, tituluojama Džeimso Bondo vardu (čia kažkada vyko filmo apie Bondą filmavimai). Pasiplaukiojimas užtruko visą dieną, ne tik lankėmės minėtoje saloje, kur stovi daugybė suvenyrų kioskų ir fotografuojasi turistai (ir girdisi daug rusiškų žodžių), bet ir plaukiojome vandenyje esančiomis olomis, karstėmės po urvus, priešpiečiavome tuščioje mažytėje salytėje, plaukiojome kanojomis jūroje ir lankėmės musulmonų plaukiojančiame kaime. Diena buvo tikrai įsimintina ir dar kartą pernakvoję Phang-Nga, ryte įlipome į autobusą ir atvažiavome į Birmos pasienyje esantį miestą Ranongą.Ranongas žymus karštomis srovėmis, tad įsikūrę viešbutuke iškart patraukėme prie garuojančių „šaltinių“, kur kartu su vietiniais (buvome vieninteliai užsieniečiai) sumerkėme pavargusias kojas į kupiną karšto vandens baseiniuką… Jausmas keistas, nes kai kuriuose baseinėliuose vanduo išties verdantis, skaičiau, kad jo temperatūra siekia 65 laipsnius. Tokiuose karštuose jau niekas kojų nemirko, tik matėm, kaip suvilgę rankšluostukus žmonės prausia tuo vandeniu savo kūnus. Taip pat padaryta aikštelė, kur gali pagulėti išsitiesęs ant karštų plytelių, kurios išklotos virš karštųjų srovių.Varvantys jau vėlų vakarą grįžome į nakvynės vietą, o kitą rytą krovinine valtimi išplaukėm į Koh Chang salą. Įdomus faktas, kad Tailande yra dvi tokio pat pavadinimo salos, viena šauriau, rytinėje golfo pakrantėje, o kita piečiau, vakarinėje. Vienoje, didesnėje Koh Chang saloje prieš du metus jau esam apsilankę, o dabar buvo smalsu pamatyti, kokia mažoji mūsų pamiltos salos sesutė…Į Koh Chang salą atvykome jau pasibaigus turistiniam sezonui. Tai reiškia, kad keltai į salą jau neplaukia (dėl didelių bangų ir galimų audrų), plaukia tik privačios valtys. Ir dar tai reiškia, kad dauguma bungalų ir maitinimosi vietų saloje uždaryti, visur tuščia, tik keli dreduoti-barzdoti-tatuiruoti keliautojai kažkur paplūdmy mėto tinklinį, ganosi šunys, jūra šėlsta… Išsinuomavom bungalus po 150 batų (apie 12 litų parai), jei būtume apsistoję bent savaitei, būtume mokėję dar mažiau. Pirmą dieną apėjome salą, beje, tik vienoj pusėj, nes toliau nėra jokių takelių, tik džiunglės. Jokio eismo, jokių kelių. Aplankėme šventyklą, mokyklėlę, mažą kaimuką su vietine parduotuvyte, kur buvome laimingi radę Sidui įsispiriamas šlepetes, nes savo „kroksus“ jis kažkur saugiai paslėpė Ranongo mieste (taip jų ir nesuradom) ir nuo tada visur vaikščiojo basas. Sala paliko didžiulį įspūdį, nors elektra būdavo įjungiama tik keturiom valandom per parą, nebuvo jokių fenų nameliuose (siaubingai karšta miegoti net atsidarius duris ir langus), bet tokia tikra, tuščia, graži ir jauki, kad norisi kada nors vėl čia sugrįžti… Pasivakščioję takeliu per džiungles užtikome mielą restoranėlį ant jūros kranto su švilpaujančiais vėjais, keliais užsilikusiais apaugusiais keliautojais ir kurkiančiom varlėm po šaldytuvu. Ten ir vakarodavom, o sutemus grįždavom namo, pasišviesdami pasiskolintu žibintuvėliu. Išplaukti iš salos buvo ne mažiau įspūdinga, nei joje būti – kaip ir atvykstant, taip ir išvykstant teko giliai bristi vandeniu, tada ropštis į valtį, o plaukiant taip stipriai bangavo jūra, kad visi patyliukais žvalgėmės gelbėjimosi liemenių:) Bet už poros valandų jau tvirtai stovėjome krante ir vėl skubėjome į autobusų stotį. Šį kartą vykome į Hua Hin’ą, dabar jau rytinę pakrantę, kur turistinis sezonas trunka ištisus metus, pilnos gatvės žmonių, vakare šurmuliuoja didžiulis naktinis turgus, o restoranai lūžta nuo jūrų gėrybių. Lonely Planet knygoje rašoma, kad čia labiausiai hedonistinė Tailando vieta, ir aš juo tikiu. Šiek tiek šokiruoja toks kontrastas po tuščios salos…Rytoj žadam važiuoti apžiūrėti karaliaus rūmų, vasaros rezidencijos, vienintelės visame Tailande, į kurią įleidžiami turistai.Smagu mums keliauti, mes kaip čigonų taboras dabar, keturi suaugę ir trys vaikai, visur sukeliame daug triukšmo ir betvarkės:)