Taigi, zadetasis pasakojimas nuo pradziu (ten, kur baigiau)

Kota Bharu – musulmoniškame mieste radom ir karalių rūmus, ir didžiules mečetes, ir naktinį maisto turgų (su keliom po stalais lakstančiom žiurkėm, bet visai skaniu maistu vaikams – tokiu kaip beveik tailandietiški blyneliai su bananais ar kiaušiniene užkepta bandele). Taip pat Malajų Kultūros centrą, kur buvome beveik vieninteliai žiūrovai vykstančių renginių – iš pradžių su mumis malajietiškos tradicinės muzikos ir šokio pasirodymus stebėjo dar viena europiečių šeima, bet greitai išėjo, tad likom žiūrovais tik mes. Renginio vedėjas su mikrofonu apie pasirodymus pranešinėjo angliškai, o išsiaiškinęs, kaip lietuviškai padėkoti, po kiekvieno pasirodymo sakydavo „ačiū“. Buvo nepatogu išeiti, tad prabuvome iki renginio pabaigos – tik buvo keista ir gaila, kad nebuvo žiūrovų – nors renginys nemokamas ir reklamuojamas, nieks neatėjo. Bet atrodė, kad muzikantams ir šokėjams (net nežinau, kaip pavadinti, nes tie šokiai su imtynių elementais) nebuvo svarbi publika, jie šypsojosi, užsimerkę lingavo į taktą.

Kota Bharu pasilikome porai dienų, tad pirmą dieną apžiūrėję miesto įžymybes, antrąją (aš su Auste) nuvažiavome į batikos dirbtuves. Galėjome stebėti, kaip šilko meistrai (-ės) tapo ant šilko, ypač sužavėjo ornamentų gausa ir išmiklintų rankų tikslumas. Popietę praleidome batikos turguje, kaip visada kelionėje (kai dar laukia ilgas kelias – ne namai) man buvo baisiai gaila, kad negaliu visko nusipirkti, nes tada tektų pirkti dar vieną kuprinę… O savo viešbutėlyje susitikom prancūzą iš Koh Phangan salos ir kalbantis apėmė jausmas, kad šnekame apie namus. Koh Phangan sala iš jos išvykus (kaip ir apskritai Tailandas) kelia vis daugiau nostalgiškų jausmų.

Iš Kota Bharu autobusu išvykome į Kuala Perlis – vakarinę Malaizijos pakrantę, o iš jos tuoj pat keltu (per 45 minutes) persikėlėm į didžiausią Malaizijos salą Langkavi. Keisčiausia, kad rytinėje Malaizijos pakrantėje ką tik pasibaigus lietaus sezonui pasitikome turistinio sezono pradžią, o čia – ką tik pasibaigęs turistinis sezonas ir prasidėjęs lietaus.

Langkavi saloje– malajietškai Stipraus Erelio sala – mums sparnus pakėlė salos simbolis – raudonsparnio erelio skulptūra, o iki pasirinkto kaimelio pavežėjo taksistas, seniau buvęs nardymo instruktoriumi, kuris maloniai nustebino žiniomis apie mūsų šalį. Langkavi pasirodė labai panaši į mūsiškę Palangą – viena pagrindinė gatvė su šimtais restoranų ir parduotuvių ir paplūdimiai, pilnut pilnutėliai žmonių. Vienas skirtumas – kad tie žmonės – daugiausiai musulmonai, o jų „maudymosi kostiumai“ – uždari drabužiai, nuo galvos iki kojų… Ir turbūt daugiau šiukšlių, nei mūsų lietuviškajame kurorte. Taip ir nesupratom, kodėl Langkavi sala tokia populiari ir taip reklamuojama – ne vieną kartą esu skaičius, kad tai gražiausia Malaizijos sala, Malaizijos „perlas“. Ir vis tik čia radome puikių pramogų vaikams – turbūt didžiausią įspūdį jiems paliko „Underwater world“ („Povandeninis Pasaulis“) – didžiulis pastatas, su daugybe akvariumų ir jų gyventojų, tokių kap rykliai, pingvinai, jūrų arliukai, rajos… Taip pat ir paukščiai bei mažiausios pasaulyje beždžionės. Vaikai krykštavo, Sidas ėjo lenktynių su pingvinuku, praleidom ten pilną emocijų pusdienį. Kitas įspūdį palikęs dalykas – pasiplaukiojimas valtimi aplink Langkavi esančias salytes ir  vienoje įlankų erelių maitinimas – mums atplaukus suskrido gal šimtas erelių ir nuo vandens paviršiaus nagais graibstė džiovintos duonos gabalėlius. Iš arti susipažinę su ereliais, keltu išplaukėm iš salos – tiesiai į Talandą, iš ten autobusu nuvykome į Krabi, kur šiaip ne taip pagal aprašymus radome šį paplūdimį be pavadinimo…

Lengviau atsipūtėme, kad vėl esame Tailande, skanavom tailandietiško maisto ir kvėpavome jau taip pažįstamu oru:) O čia laukiame draugų iš Lietuvos – Ramunės ir Artiomo su dukryte, ramiai leidžiame laiką, dairomės į uolas iškilusias aukštai iš vandens, jūrai nusekus vaikomės krabukus, o kartais važiuojame prie ežero žvejoti, kur jau mūsų pažįstami šunys iš mūsų vagia žvejybai skirtas krevetes… Kažkurią dieną praleidome šamų fermoje, ten šėrėm didžiulius šamus ir galėjom pasižiūrėti į krokodilus, o staiga užėjus liūčiai kelias valandas praleidome kalbėdamiesi su fermos savininke – amerikiete, jau 25 metus gyvenančia čia ir kartu su tailandiečiu vyru auginanča tris vaikučius. Čia reikia paminėti ir orų temperatūras – pirmą dienos pusę būna labai karšta, o nuo pusiaudienio ima pliaupti lietus, pakyla audra ir tai trunka kelias valandas, o kartais užsitęsia ir per naktį. Tad mes dažnai, kur nors išvykę motoroleriais, „stringame“ kažkur ilgam, o paskui vis tiek grįžtame šlaputėliai… 

Beje, Nojus šiandien pats tailandietiško stiliaus meškere (bambukas, valas ir kabliukas) pagavo dvi žuvis, o nuotrauką prašė įdėti čia (ko padaryti kol kas negaliu dėl per lėto interneto ryšio, bet žadu sukelti nuotraukas, kai tik tam atsiras galimybės) ir kartu perduoda linkėjimus visiems savo draugams ir sako, kad labai jų pasiilgo. Mes irgi siunčiame visiems linkėjimus, iki:)