Jau prabėgo lygiai keturi mėnesiai, kaip palikom namus Vilniuje. Ir beliko tik vienas mėnuo iki to laiko, kai vėl įžengsime pro namų duris. Gal keista ir kiek gėda sakyti, kad namų visai nepasiilgau. Pasiilgau šeimos, draugų, bet į Lietuvą dar grįžti nenoriu. Ir žinau, kad mėnuo čia labai greitai praeis…

Šiandien drauge su savo bičiuliais iš Lietuvos ėjom pramintais turistų takais: keliavom pėsčiomis per džiungles, ėjom rąstiniais tilteliais per krioklius, valandai per lietų sėdom ant čiuožinėjančių po šlapią molingą žemę dramblių nugarų, kurie brido per upę ir kopė į kalną, paskui baisu buvo leistis žemyn. Mums teko joti ant dramblienės, šalia kurios visą laiką malėsi nenustygstantis mažas drambliukas, o jį akylai prižiūrėjo mama (su mumis ant nugaros), tad malėsi ir ji:) Tam mažyliui baisiai nesisekė – upėje jis vis pasinerdavo į vandenį, tuo sukeldamas šoką tiek savo motinai, tiek prižūrėtojui, kopdamas į kalną ar lipdamas žemyn nuolat griuvinėjo, čiuoždavo žemyn ant šono, niekaip negalėdamas atsikelti… Gaila, kad stipriai lijo, tad negalėjome su savimi pasiimti fotoaparatų, bet užtat viską stebėjome ne pro mažą fotoaparato langelį, o iš tikrųjų:)

Dar aplankėme kalnų genties kaimelį, Karen genties, iš kurios kilęs ir mūsų gidas, kur mus pasitiko vaikai, įkyriai pardavinėjantys apyrankes iš džiovintų uogų bei kauliukų ir galybė šunų…

Dienos pabaigoje plaukėme bambukiniais plaustais – Sidas (tas, kuris amžinai pameta batus, užsitrenkia kavinės tualete, užsuka namo vandentiekio sistemą…) pačioje plaukimo pabaigoje sugebėjo išvirsti, o iškeltas atgal ant plausto, džiaugėsi: “Gerai, kad turėjau gelbėjimo MIELENĘ” Taigi, buvo visai smagu.

Linksma buvo ir zoologijos sode, apie kurį žadėjau papasakoti. Į jį teko eiti du kartus, dvi dienas iš eilės. Chiang Mai Zoosodo pažiba – panda, tačiau prmąją dieną jos nepavyko pamatyti, nes sodas dirbo trumpiau - skirtingai, nei teigiama informaciniame lankstinuke. Ramiai vaikštinėjom pirmąją dieną, nesinaudodami po zoologijos sodą kursuojančiais autobusais, o kai priėjome pandos namus, jie jau buvo užrakinti… Tad nukeliavome iki bilietų kasos, reikalaudami galimybės pandą pamatyti kitą dieną (įėjimas kainuoja nepigiai, todėl nenorėjome mokėti dar kartą). Buvome siuntinėjami nuo vienų durų prie kitų, moteriškės ilgai tarėsi, kopijavo savo lankstinuką ir kažkam faksu siuntė, kol galiausiai buvo palaimintas mūsų nemokamas dar vienas apsilankymas:) Taigi, kitą dieną pamatėme gražuolę pandą, o tiksliau pandiną, nes panda – mama su mažu pandžiuku lankytojams nerodoma. Panda – tėtis visą laką tingiai sėdėjo ir graužė bambukus, visas apsitrupinęs žievėmis:)

Rytoj eisime į imigraciją prasitęsti vizų, tad palinkėkite mums sėkmės:) Beje, apie vizas: čia pratęsimas kainuoja, todėl ilgai svarstėme galimybes jas pratęsti kitur: Birmoje arba Laose. Tačiau į Birmą Lietuvos piliečiams reikia vizų, o jas galima gauti tik Bankoke, o iki Laoso sostinės Vientianio apie 15 valandų kelio autobusu… Ilga kelionė ir tai, kad Laoso sostinėje mes buvę, nulėmė sprendimą: vizas mėginsim prasitęst čia.

Iki:)