Labas visiems iš lietingojo Chiang Mai miesto. Tiesa, nors čia jau lietaus sezonas, bet paskutinėm dienom beveik nelyja:) Tai gerai, nes per langų tinkleliuose esančias skylutes (čia namie vietoj stiklo yra gerokai pasenę vietomis skylėti tinkleliai) nebepriskrenda visokių mažų sparnuočių, o mieste kojomis nebando lipti tarakonai (taip besigelbėdami iš balų). Tačiau tą dieną, kai išsinuomojom motorolerius, teko iškart lėkti į turgelį pirkti lietpalčių.   Ir daugybę kartų jų prireikė, kaip reikėtų ir apsauginių akinių (Vilius jau nusipirko tokius juokingus geltonus), nes lietuje važiuojant į akis aštriais dygliukais smaigsto ne tik lietaus lašai, bet ir visokiausi mašalai.

Paskutinės kelios dienos buvo smagios – daug bendravom lietuviškai:) Susitikom su čia gyvenančia pora – lietuvaite ir šveicaru (su jais buvom nulėkę prie už 30 km esančio ežeriuko), o vėliau “gyvai” susipažinom su kita jau pusantro mėnesio keliaujančia lietuvių pora – Edita ir Karoliu (http://100dienu.blogspot.com/) ir labai linksmai praleidom kelias dienas su jais – nuo rinkimų nakties iki 4 val. ryto stebint internete Lietuvos prezindentės rinkimų balsavimo rezultatus, iki pasivažinėjimo motoroleriais po aplinkinius ežeriukus, vienuolynus, krioklius ir šiuolaikinio meno parodas. Vakarais prisipirkdavom iš turgaus mėsos ir daržovių vėrinukų bei sušių (vnt – 5 batai – apie 40 centų), ragaudavom kas alų, kas vietinį vyną, o vieną vakarą net pasigaminom Mojito kokteiliukų Paskutines dienas mūsų naujieji bičiuliai gyveno jau ne viešbutyje, o pas mus – vaikai krykštė iš malonumo, kad turim lietuviškai su jais kalbančių (ir žaidžiančių!) svečių:)

Reziumuojant šias dienas reikėtų pasakyti, kad jos iš esmės buvo skirtos aplinkinių ežerų apžiūrinėjimui – turbūt niekam ne paslaptis, kad Vilius susikaupęs ieško vietos žvejybai. Žvejoti planuoja ir vaikai, na o man visai smagu pasivaikščioti ir stebėti aplinką, o ypač žmones. Pavyzdžiui, kaip būtų pasielgęs lietuvis, jei jam iš tinklelio, beveik pilno nemažų žuvų, kažkoks prašalaitis išleistų vieną atgal į ežerą? Taip atsitiko Viliui, kuris apžiūrinėdamas žuvis, netyčia apvertė tinklelį. O žvejas… nusijuokė ir tiek. Prie kito ežero stebėjom, kaip vyksta povandeninė žūklė, deja, ne ką tesupratom, tik tiek, kad žvejas, apsirengęs naro kostiumu, gaudyti žuvies neria gilyn į ežerą… Prie trečio – matėm kyšančius šamų ūsus ir prie pat kranto plaukiojančias žuvis, deja, ten žvejoti neleidžiama, o ketvirtame (be oranžinių vienuolių ant kranto) – nardė ne tik didžiuliai šamai, bet ir daugybė vėžlių, kurie kartu su šamais kaišiojo nosis ir laukė duonos, kurios iš pradžių neturėjom, bet čia mus išgelbėjo vaikai – jie lėkė fotografuotis su vietiniais, už ką gaudavo kelias riekeles duonos. Čia ypač aktyviai reiškėsi Sidas, nusprendęs, kad duonos jam reikia daug – ne tik šamams ir vėžliams šerti, o ir pačiam pakramsnoti:)

Na o kalbant apie šiuolaikinį meną – šiandien, nuvažiavę prie Meno cetro, pakliuvom… į mugę, kur klausėmės tradicinės muzikos ir stebėjom šokio meną, apžiūrinėjom įvairius dirbinius, nuo sidabro ar šilko iki skėčių. Vėliau planuojam nuvažiuoti į kaimelius, kur gaminami įvairūs rankdarbiai, tad čia nieko nepirkom, na beveik nieko – tik įrankį pėdų ir veido masažui:) Žinoma, po mugės aplankėm ir parodas, nustebino nemokamas įėjimas ir visai vakarietiškas šiuolaikinis menas, daugybė instaliacijų, taip pat buvo ir tapybos, skulptūros, video darbų. Bet po parodos, norėdama tradiciškai įsigyti vietinio šiuolaikinio meno albumą, nusivyliau – šalia esančiame knygyne nebuvo beveik nieko, ką galėčiau nusipirkti, be tajų kalba išleistų meno žurnalų ir senų parodų lankstinukų ar nedidelių katalogų – bet su tokiom prastom ir dažnai nespalvotom reprodukcijom, kad nekilo ranka mokėti pinigų už juos…

Visai neseniai išleidom lietuvius keliautojus į autobusų stotį (jie traukia į Kambodžą), tad namie dabar taip keistai tuščia… Bet neilgam, nes jau po savaitės atvyks mūsų bičiuliai iš Lietuvos, o rytoj planuojam važiuoti į svečius pas jau minėtą čia gyvenančią lietuvės ir šveicaro porą:)

Tai tiek šį kartą iš mūsų šiltai tekančio gyvenimo čia, iki:)

P.S. Turbūt jau tradiciškai, pabaigai istorija apie Sidą – kol vienoje parduotuvytėje per liūtį su Vilium bandėm rinktis akinius (nuo saulės ir lietaus), Sidas šokinėjo per balas ant šaligatvio… Ir sugebėjo pamesti vienoje iš plytelėse buvusių skylių vieną batuką (“kroksą”), kuris su tekančiu lietaus vandeniu tuoj pat nuplaukė kažkur po gatve… Tai jau antras Sido batukų praradimas šioje kelionėje ir tikiuosi, paskutinis.

Ir dar – naujiena mano bloge:) Ačiū Karoliui už pagalbą – nuo šiol jūs galite prenumeruotis naujus įrašus tiesiai į savo el. paštą:) Štai čia: