Pai – tobulas miestelis, o mums trūksta dar bent poros mėnesių Tailande…

Labas visiems:)

Jau gal ir būtų laikas pakuotis išmėtytus po didžiulį namą daiktus, bet mes vis dar stengiames negalvoti apie išvykimą ir prisigalvojam sau veiklos… Viena jų – žinoma kelionės, šį kartą keliavom į mažutį hipišką miestelį Pai. Galvojom, kad išvykstam dienai, o užtrukom tris… Ir visai negaila – atvirkščiai, mums dabar trūksta dar bent poros mėnesių, kad galėtume pagyventi ir ten…

Pai yra 4 valandos kelio  nuo Chiang Mai – nors atstumas nesiekia nei 200 km, tačiau kelias raitosi per kalnus ir kratytis autobuse tenka ilgokai… O kol vairuotojas raitė pavojingus vingius kalnuotoje vietovėje, aš stengiausi nesidairyti – nebuvo baisu, tik bloga. Bet praėjus toms kelioms valandoms, kai nusileidom į slėnį kalnuose – kuriame ir išsidėstęs miestukas – viską atpirko vaizdas ir jausmas, kad dar kartą esam rojuje žemėje. Gal todėl, kad miestelis priminė Koh Phangan salą – jautėmės, lyg grįžę namo. Mažutės gatvytės, kuriose nuolat vyksta veiksmas – turgeliai, prekiaujantys visokiais hipiškais apdarais ir rastamaniškais papuošalais bei aksesuarais, miniatiūriniai barai – tokie nedideli, kad savininkams tikrai reikėjo lakios fantazijos tuose keliuose kvadratuose įrengti bariuką ar restoranėlį, o tuose baruose – pačios keisčiausios pasaulyje kėdės – pavyzdžiui, senos svarstyklės, ant kurių atsisėdus iš tikrųjų visai gatvei demonstruoji savo svorį:) Gaila, kad mūsų fotoaparatas jau baigia nusibaigti, tad mažai turim nors kažkiek kokybiškų nuotraukų – bet užtat viską fiksavome akimis ir žavėjomės, žavėjomės… Ir gailėjomės, kad nebeturim laiko ilgiau čia pabūti.

O aplink miestelį – daugybė suktų kalnuotų keliukų, su šimtais nuorodų į karštuosius šaltinius, baseinus, šventyklėles, kanjonus, upes, krioklius, antrąjį pasaulinį karą menančius tiltus… Ir į daugybę kaimukų, kiniečių, kalnų genčių, o svarbiausia – hipių, nes kažkada šį šiaip jau ramų gyvenimą gyvenusį miesteliūkštį pakeitė iš Japonijos (kažkodėl) atplūdę hipiai.

Pasiskaitę Lonely Planet, tikslą turėjom dar vieną – šalia Pai – tiesą sakant, “šalia” – vėl gi – pusantros valandos kelio – Soppong kaimą, kur yra, kaip skelbiama minėtoje knygoje, vienos didžiausių Tailande olų – Tham Lot. Pernakvoję Pai, kitą dieną išsiruošėm ten. Ne taip legva buvo nusigauti į Soppong’ą, na pirmiausia dėl to, kad bandėm susitarti su keliom Pai esančiom agentūrom, kad mus ten nuvežtų. Tačiau kaina – pasiderėjus 1500 batų (apie 110 lt) – už 40 km atstumą pasirodė per didelė. Žinoma, agentūros vairuotojas nuvežtų pirmyn – atgal, o savarankiškai važiuodami vargu ar spėtume į paskutinį autobusą. Tačiau ne vien kaina, bet ir nesavarankiškumo jausmas, kai tave vežios asmeninis vairuotojas, padėjo apsispręsti – kratėmės vietiniu autobusu, kuris po pusantros valandos sustojo kažkodėl vidury kelio ir vairuotojas mums parodė į duris. Pasirodo, čia ir buvo Soppong kaimiūkštis, tos kelios daržovėmis prekiaujančios bobikės – tai turgus, medis prie kelio – stotis, o svarbiausia – čia buvo net kelios nuorodos į nakvynės namus!

Pirmiausia bėgom į pirmus nakvynės namus paprašyti kokio transporto iki olų (8 km nuo kaimo), tačiau deja deja – nesusikalbėjom… Tik išsaiškinom, kad motorolerių nuomos čia nėra, yra tik “mototaksi” – bet kur – niekas negalėjo pasakyti. Tas pats buvo visur, tad vaikščiojom ratais – vieninteliai turistai pakelėj įskūrusiame kaime, kol radom kažkokios vietinės agentūros plakatą. Ir “agentūroje” – iš tikrųjų tai buvo kažkieno namai – mums pasisekė – mus nuveš iki olų!

Tham Lot olos garsėja savo ilgiu – iš viso, skaičiau, jos tęsiasi apie 6000 metrų. Tačiau turistai įleidžiami tik į dalį jų – tris olas, nes kitas šiuo metu tyrinėja mokslininkai – ant olų sienų likę 3000 metų skaičiuojantys piešiniai, taip pat kai kuriose iš olų rasti, spėjama, prieš du tūkstančius metų padaryti mediniai karstai. Dalį olų galima apžiūrėti vaikštant – su gidu ir didele žibaline lempa, kitą dalį – plaukiant upe siauru bambukiniu plaustu, kur virš galvų aukštuose juoduose olos skliautuose būriavosi dar juodesni pulkai šikšnosparnių (gidas bakstelėjo pirštu į viršų ir pasakė: “look, batman”), kitoje oloje laigė koks mlijonas kregždučių, kelios trinktelėjo į stačius olos akmenis ir čia pat prie kojų nukrito negyvos arba leisgyvės… Beje, ši, kregždučių pilna ola, turėjo ypatingą kvapą, tiksliau, baisią smarvę, ir viskas čia buvo aplipę pauščių išmatomis – lipant į viršų ar leidžantis stačiais laiptukais – nekilo rankos pasilaikyti už turėklų. Na ir kalbant apie gyvūniją – visose olose be išimties lakstė daugybė ilgakojų vorų, na o plaukiant juodais upės vandenimis – vandens paviršiuje rangėsi ir galvas iš vandens kyščiojo vandeninės gyvatės.

Į kaimą grįžom jau temstant ir baisiai alkani – o restoranėliai čia buvo uždaryti – ne sezonas. Tačiau radom vieną, labai jaukų, pačiame pakelės centre, tad užsukom į jį ir skaniai pavalgėm. Ir jau visai sutemus išsinuomavom bungalą prie upės – prieš tai teko pažadinti labai keistą žemaūgį savininką. Bungalas – tarp upės ir kelio – strategiškai patogioje vietoje, prie pat – kaip paaiškėjo – vienintelio jau minėto restoranėlio, o kitoj kelio pusėj – medis, atstojantis autobusų stotį. Čia mes ryte sustabdėm autobusą atgal į Pai, kur dar pusdienį pasivaikščiojom ir išvažiavom namo.

Namie jau bėga paskutinės dienos. Ne bėga, o kosminiu greičiu skuodžia. Vakar dar gaudėm didžiuosius šamus (Nojus pagavo vieną, o užkibus kitai – Sidas vos spėjo pagriebt ežeran lekančią meškerę), šiandien planuojam važiuoti į Wiang Kum Kam – atkastą senovinį mestą.

Iki…

Pai - matosi mūsų viešbučio bungalas Vaizdas į Pai miestuką nuo šventyklos kalno Šventyklos sargai Nuorodos išsukus iš miestelio… … ir dar vienos nuorodos Ekologiški Pai hilių ryžių laukai Pai kanjonas Vienas iš Pai krioklių Kiniečių kaimas Kiniečių kaimas 2 O čia - tikrasis kiniečių kaimas, ne turistams Soppong - prie medžio - autobusų stotis Įėjimas į olas (apačioje matosi bambukinis plaustas) Olose Lipam ant plausto Daug juoko vaikams sukėlęs uolos papukas:) Išėjimas (išplaukimas) iš olų Oloje. Apačioje - upė, kuria plaukėm Autobuse atgal į Pai Nojaus pagautoji žuvis Žbejyboje. Už manęs, beje, ne mergaitė, o vyrukas:) Sidas su savo “mekškere” :)

3 komentarai(-ų) temoje “Pai – tobulas miestelis, o mums trūksta dar bent poros mėnesių Tailande…”

  1. teveliai ,seneliai says:

    Ilgiuosi Tailando,Koh Phangan salos ir baltai pavydziu jums

  2. Ramunė says:

    Smagūs vaizdai, bet tas sakinys apie vandens gyvates… nu jūs mane supratot:D

  3. Močiutė Jadvyga says:

    Tavo ,Nojau, žuvis o-ho-ho,didesnė už Sido “mekškerę”.O mūsų grįčioj sujudimas …parvažiuoja sūnus Vilius…su visa šeimyna.Diedukas 2 dienas krovė Rūteles mašinos akumą kol užkūrė,o aš braškių pririnkau, plaunu visus krioklius-fontanus, juolab ir šilumos Lietuvon padavė ir t.t.Iki!

Parašykite komentarą