Viena iš turistinių atrakcijų, siūloma lankantiems Ciang Mai miestą yra taip vadinami “Handicrafts Villages” – lietuviškai būtų Rankdarbių kaimai. Pagal pavadinimą ir nuotraukas, matytas įvairiose brošiūrose, įsivaizdavau kaimus, kuriuose gyventojai daro skirtingus rankarbius: Skėčių kaime – skėčius, sidabro kaime – sidabro papuošalus, odos kaime – odos gaminius… Realiai tie “kaimai”- tai nedideli fabrikėliai su dažniausiai senais stalais ir kėdėmis, prie kurių sėdi darbuotojai. Panašu, kad pasibaigus darbo dienai netyčia užklydus šios patalpos atrodytų seniai apleistos… Ir už tų fabrikėlių beveik visada – parduotuvė, milžiniška, prabangi. O tailandiečiai pardavinėdami savo prekes nei kiek neatsilieka turkams ar indams. Tuoj pat traukia iš kišenės skaičiuotuvą, siūlo nuolaidas, mauna ant rankų žiedus… 

Bet nepasakyčiau, kad buvo neįdomu: Šilko fabrikėlyje turėjom galimybę pamatyti, kap iš šilkverpių kokonų traukiami šilko siūlai, paskui audžiama (rankomis!) medžiaga. Skėčių “kaime” matėm, kaip daromas popierius, toliau – kalami plonyčiai bambuko pagaliukai, galiausiai kaip piešia ant jau pagamintų skėčių. Apsilankėm “lakavimo” fabrike (kur dengia lakais įvarius įvairių dirbinių paviršius, paskui ant viršaus raižoma, piešiama…), odos – galėjom pačiupinėti krokodilo, gyvatės, dramblio, stručio, rajos odas (tiesa, rajos oda labiausiai patiko vaikams,  nes moteriškė, kuri pasakojo  apie skirtingų gyvūnų odų savybes, peiliu brūžindama rajos odą pademonstravo, kokia ji stipri). Sidabro papuošalų gamintojai pademonstravo, kaip daromi sidabriniai gaminiai, o milžiniškoje brangakmenių parduotuvėje mažoje kino salėje net parodė filmą apie tai, kaip randami ir apdirbami brangieji akmenukai, o paskui savo akimis pamatėm lydomą auksą, pilamą į formas, klijuojamus deimančiukus į žiedus ir apyrankes. Na ir žinoma kiekviename fabrikėlyje – parduotuvėje mus lydėjo vis kita miela tailandietė, pasitikdama klausimu “where are you from” ir išgirdusi Lietuvos pavadinimą, kuris be jokios abejonės nei vienai iš jų nesakė nieko, tik nusišypsodavo ir vis bandydavo ką nors parduoti. Na, bent jau išsimatavau krūvą dailių baltojo aukso žiedelių su rubinais, smaragdais, deimantais ir kitais blizgučiais:)

Dar per šias dienas patinginiaudami aplankėm kelis muziejus. Įdomiausias iš jų – Vabzdžių ir gamtos stebuklų muziejus, visai šalia namų. Ypač mielas, įdomus ir šiek tiek trenktas pasirodė jo savininkas - senukas, vabzdžių rinkimo fanatas, daug metų studijavęs maliarinių uodų savybes ir ligas, kurias sukelia šie vabzdžiai… Beje, labai svarbi ši ekspozicija buvo Nojui, kuris kelionėje nusprendė tapti gamtos ir gyvūnų tyrinėtoju:) Na, o Sidas nutarė būti briedžiu-policininku (kaip pats aiškino, policininku su briedžio kauke, arba briedžiu su policininko uniforma), bet jam dėl suprantamų priežasčių tinkamo muziejaus ugdymui neradom:)

Tai tokia istorija šį kartą, iki:)

 P.S. Na ir vis tik dar noriu papasakoti apie mūsų naminius gyvūnus – driežus. Vieną vakarą grįžę iš miesto radom namie besiganantį driežą - lyg ir joks stebuklas, bet vaikai nusprendė, kad štai driežas kuris gali numest uodegą tik ją palietus. Taip jau išėjo, kad driežiuką pasigainioję vaikai jam nugnybė uodegą Teko vargšą sužeistą driežiuką išleisti į kiemą, o jau dabar turim vienoje iš savo vonių driežą-beuodegį… gal tą patį?