Ir dar kartą – Tbilisis

Iš Kutaisi į Tbilisį grįžome traukiniu. Vaikai lakstė po vagoną, iš nešiojančios visokius niekalus bobulytės čipsų mums nupirko pagyvenęs gruzinas – už tai, kad esame lietuviai:) O vėliau, kiek pagėręs ir apsipykęs su vagono “draugais”, buvo išvestas.

Paskutinės dienos Tbilisyje vėlgi buvo nuostabios ir tokios nepanašios viena į kitą. Tbilisio menininkai ir parodų atidarymai bei šokiai iki ryto, dar kartą – pirtys (šį kartą kiek kitokios), iš Lietuvos atvykęs Marius, parodęs Tbilisį dar kitaip (pamatėme net Vilniaus skverą), beprotiškas karštis, susitikimas su Dailės Instituto rektoriumi, vyno degustacijos šventė jau minėtose gruziniškose “Rumšiškėse” ant kalno, nauja vieno sutikto lietuvio kaip lankytina vieta rekomenduota Katedra – su keliais aukštais po žeme, turgus, Tbilisio metro pažinimas, šeštadieninis sendaikčių pardavimas ant Sausojo tilto, o paskutinį vakarą – Filharmonija (vietoj remontuojamos Operos) su garsiąja Gruzijos trupe “Erisioni” – žvangantys kardai, neįtikėtini balsai ir melodijų deriniai, šokėjos ilgais sijonais lyg ant ratukų prariedančios ant scenos, berniukai – būgnininkai, keliais aukštais vieni ant kitų šokantys gruzinai, nuostabūs kostiumai.

Labai, labai jauki ir artima pasirodė Gruzija. Sakau madloba – ačiū – ir manau, čia dar sugrįšiu:)

Dideliausias dėkui Tbilisyje gyvenančiam bičiuliui menininkui Murtazui, o taip pat lietuviui Vytui, prieš kelionę padėjusiam susigaudyti žemėlapyje ir apipylusiam patarimais ir adresais.

Ir visai pabaigai – faktai, kuriuos girdėjau prieš kelionę ir įsitikinau Gruzijoje:

Apie gruzinų vairavimą: išties, gatvę pereiti labai sunku, tikrai, perėjos nupieštos dėl grožio. Kartą sėdėjom taksi, o moteriškė atsargiai bandė pereiti per perėją – taksistas ne tik kad nepraleido, bet dar ir nusistebėjo: “nesuprantu, kaip pėstieji šitaip negerbia vairuotojų”. Be garso signalo vairuoti neįmanoma, beje, kelio juostų žymėjimas taip pat negalioja. O užmiestyje svarbiausia greit lėkti ir daug žegnotis:)

Apie pamaldumą: jie visą laiką žegnojasi. Jei maršrutinis autobusiukas važiuoja pro tolumoje dunksinčią bažnyčią, taip pat visur, kur tik mato kryžių. Net girdėjome pasakojant anekdotą: eina du gruzinai pro vaistinę ir vienas sako kitam: “čia nesižegnok, čia ne kryžius, tik vaistinės kryželis”.

Apie vyną: taip, jis pigus. Jį gamina visi. Jei neaugina vynuogių – nusiperka jų ir būtinai kokioj vonioj kieme jas išsispaudžia. O ateiti į restoraną ir atsinešti savo vyno kelių litrų “bambalius” – visiškai normalu ir priimtina – pati mačiau:) Baltą vyną geria kaip sultis, o “juodą” – tik kaip vaistus, truputį. Ir visą laiką sako tostus. Gruzinų iškalbingumas mane stebino visą kelionės laiką. O išgėrę drąsiai sėda prie vairo. Ir geria net kapinėse. Mus oro uoste pasitikęs gruzinas guodėsi: “vakar buvo dėdės laidotuvių metinės, tai kapinėse labai prisigėrėm.”

Apie svetingumą: visos istorijos apie tai nei kiek neperdėtos. Jei jau esi svečias namuose, tavimi pasirūpins. Maisto visada pridės per daug, kad liktų. O jei kartu nueisi į restoraną pavalgyti, kažkas vienas būtinai apmokės visų bendrą sąskaitą. Pastebėjom, kad bene dažniausias gruzinų posakis – “problem nibudet”. Ir nebuvo:)

Apie menus: jie vis dar ištroškę meno. Pokalbių, parodų… Domisi viskuo. Klausinėja. Parodos atidaryme sausakimša kaip troleibuse, pilnas Tbilisis mažųjų skulptūrų. Mane mylėjo ne tik už tai, kad esu lietuvė, bet ir už tai, kad esu menininkė:)

NAUDINGI ADRESAI IR KAINOS:

Bankomatų didesniuose miestuose visur galima rasti. Kursas maždaug toks: vienas laris=pusantro lito. Dėl dolerių kurso svyravimų svyruoja ir lito bei lario santykis.

Nakvynės, kurias drąsiai rekomenduoju:

Telavi – Asmat Sekhniaidze. Adresas: 9 Aprili str. No. 83. Tel. +995 99 565 074. Mums kainavo 40 larių žmogui su pusryčiais, vakariene ir vynu. 8 dviviečiai kambariai.

Vardzia – Volodia Zazadze, tel: 899116207, 15 larių naktis žmogui. Maistas nebrangus, panašiai kaip visur.

Kutaisi – Giorgi’s Homestay, adresas: Chanchibadze str. 14, tel.: 895591511. 35 lariai žmogui su pusryčiais, vakariene ir vynu.

Tbilisis – mūsų draugo Murtazo namai – http://artpensionmurtazi.blogspot.com/

Į visus “namų viešbučius” rekomenduojama prieš atvykstant pasiskambinti, kad turėtų laiko susitvarkyti, nusipirktų maisto produktų.

Pirtys – mums labiau patiko tos, kur po žeme, jos visos šalia. Didesniame pastate su gražiom mozaikom iš išorės  dviejų kambarių “liukso” privati pirtis kainavo 35 larius valandai, kūno šveitimas – 10 larių žmogui, masažas – dar tiek pat. Požeminėse pirtyse – švaresnės ir gražesnės iš vidaus patalpos, o vanduo baseinėlyje kur kas karštesnis -  kaina kiek didesnė: “liuksas” – 40 larių už valandą, bet masažai ir kūno šveitimai – tiek pat, po 10. Ir beje, toje pirtyje, kuri ne po žeme, moteris masažo išvis nemokėjo daryti, taip pat po kūno “pilingo” neplovė putomis – teko man pasikliauti vyru masažistu:) Taip kad, jei kas klaustumėt, rekomenduočiau požemines pirtis.

Jei norėsit pažiūrėti gruzinišką šou filharmonijoje – bilietus reikėtų pirkti iš anksto. Mes nusipirkome tik atvykę, salė buvo pilnutėlė žmonių. Bilietai gerose vietose kainavo brangiai – vienas bilietas 40 larių. Vaikams galima ir nepirkti, bet tada teks juos laikyti ant kelių. Beje, vaikams ir nakvynės bei masažai kainavo perpus mažiau.

Vynas – dažniausiai 2 lariai už litrą. Taurėmis beveik niekur neparduoda.

Maistas nebrangus. Nebepamenu tikslių kainų, bet vienas žmogus prisivalgyti iki soties gali maždaug už 5 larius. Žinoma, yra ir brangių restoranų, bet paėjus kiek į šoną visada rasi jaukią vietinę užeigėlę.

3 komentarai(-ų) temoje “Ir dar kartą – Tbilisis”

  1. Aistė says:

    Labai gražiai aprašei, gal todėl, net nebuvus Gruzijoje, ji atrodo kažkuom tikrai artima ir labai miela… Lauksiu foto.

  2. Reda says:

    Aha, labai laukiam foto! Traukia ta Gruzija, tikrai.

  3. vytas911 says:

    Apie vairavimą tai žinau nuo labai seniai – brolis Gruzijoje armijoje tarnavo 86 metais, tai žodžiu niekas nepasikeitė :)

Parašykite komentarą