Mtsketha, Gori, Vardzia, Kutaisi

Mtskethos svarbą gruzinams sunku apsakyti. Čia yra svarbiausia jų šventovė, taip pat išlikusi tvirtovė, nuostabi Katedra. Čia 3-5 a. buvo Rytų Gruzijos sostinė, o dvasine sostine ji vadinama iki šių dienų. Statiniai išlikę maždaug nuo 11 a.

Į Mtskethą važiavome kartu su bičiuliu Murtazu ir jo šešiamečiu sūnum. Vaikai karstėsi tvirtovės bokštais ir medžiais, aplankėm kažkokio šių laikų šventojo kapą, kur pritūpę glaudėm delnus prie “šventų” žemės grumstų, o Sidas su Nojum diskutavo apie stebuklų egzistavimą.

Pakeliui į namus, jau Tbilisyje, ant kalno, apsilankėm gruziniškose “Rumšiškėse” – etnografiniame kaime, kuriame įvairių laikotarpių namai perkelti iš įvairių Gruzijos regionų, o ant pievos – didžiulės vyno amforos – puiki vieta vaikams sulįsti ir žaisti:) Pavažiavus dar aukščiau, ant kalno, nuo kurio matosi visas miestas – Vėžlio ežeras, čia galima įkvėpti vandens, kalnų ir žydinčių medžių aromato.

Vakare nuvykom į pirtis. Karštųjų versmių vandens kupinas baseiniukas – pasišildymui, ateinantys masažistai – kūno prausimui ir lepinimui… Vaikai (kaip niekad švarūs) jau automobilyje pakeliui į namus sumigo.

Kitą dieną apsigyvenom Tbilisio senamiestyje. Kiek patrepsėję po miestą, išvykom į Iosif Jugashvili – Josefo Stalino – gimtąjį miestą Gori. Čia išklausę ilgiausią gidės paskaitą, vaikščiojom po muziejų, apsilankėm jo gimtajame namelyje, garsiajame Stalino vagone.

Netoli Gori – Uplistsikhe – 6 a. pr. Kr. statytas uolų miestas, su šventyklomis, teatrais, kalėjimais, vaistinėm… Pasivaikščiojus ir pakopinėjus po uolas, išeiti iš miesto vis dar galima išlikusiu tuneliu, kuris kadaise buvo naudojamas vandeniui iš Mtkvari upės parsinešti.

Toliau – “maršrutkės” stabdymas sankryžoje ir ilgas raitytas kelias iki Akhaltsikhe miestelio, iš kur vienintelis būdas nusigauti iki Vardzia kaimo – taksi (maršrutiniai autobusiukai čia važinėja tik ryte). Senukas taksistas spaudė “gazą” – kaip ir visi – tik čia kelias raitėsi šalia prarajų. Dramatiški vaizdai plaukė pro akis, o širdį kaustė nerimas, ar išvairuos – ypač kai nuo kalnų leisdavosi karvių kaimenės – taksistas nestabdydavo, tik žegnodavosi ir spausdavo garso signalą.

Vardzioje apsistojome pas Volodią – “namų viešbutyje”. Jį čia visi vadina direktorium. Valgėm skaniausius upėtakius, šašlykus, chinkalius (didelius gruziniškus koldūnus), ragavom jų namų vyną. Ryte Volodia mus nuvežė į kalnuose esantį moterų vienuolyną. Gamtos grožis – žodžiais neapsakomas, buvo sunku patikėti tuo, ką mato akys. Viskas jauku ir atvira, tik kai kur vartai apsisaugoti nuo klajojančių karvių. Laukuose juodavo liaunų dirbančių vienuolių figūros, aplink raitėsi upeliai, kažkur kalno pašlaitėje užsukom į seną bažnytėlę… O eidami keliu namo užsukome į Volodios nurodytą vietinį “SPA centrą” – karštųjų versmių baseiną. Vaizdas nežadantis pramogos – apgriuvę negyvenami nameliai, šiukšlės, būriai valkataujančių šunų, o kažkokiame papuvusiame tvarte išmūrytas nemažas baseinas… Bet kai sušokome į vandenį, viskas pasikeitė – jausmas, lyg plaukiotum milžiniškoje karšto vandens kupinoje vonioje. Į savo laikinus namus grįžom visai be jėgų ir alkani – čia žinoma buvom pamaitinti ir jau vakarop kopėm į Vardzios vienuolyną – aukštai kalnuose. Olų miestą čia pastatė karalius Giorgi III maždaug 12 a., o jo dukra, karalienė Tamara jį pavertė vienuolynu. Vienuolynas – daugiau nei 13 aukštų, su keliomis bažnytėlėmis, šimtais celių ir dešimtimis vyno kambarių. Įdomiausia, kad vienuolynas iki šiol veikiantis, vakarais iš jo nusileisdavo vienuoliai iki Volodios namų išgerti alaus, paskui kopdavo atgal.

Laipiojom mažais laipteliais kaip kalnų ožiai, kartais truputį drebančiom kojom… Nenusiritom – tai svarbiausia:)

Dvi naktis pernakvoję šiame nuostabiame stebuklingame turistų dar neapmėtytame coca-colos skardinėmis kaime, rytą išvažiavom į Kutaisi (kurį aplankyti rekomendavo vienas iš Vardzios vienuolių). Tiesa, galvojome apie Kazbegi – kalnus, tačiau tą išgirdę gruzinai purtė galvas – sakė, ten dar sniegas iki kelių, o keliai stipriai apgadinti liūčių.

Taigi, netikėtai kelionei išsitempus iki šešių valandų – vakarop jau buvome palmėmis ir turkiškais turgumis apaugusiame mieste, su dailia ir sena, bet šiuo metu remontuojama Katedra ir – vaikų džiaugsmui – pramogų parku ant kalno, kur suposi suposi karuselėmis, kiek širdis geidė ir kol to parko neuždarė:) Nakčiai apsistojome pas Giorgi – vėl gruziniškuose namuose – viešbutyje, su gausiai nuklotais stalais, vietiniu vynu ir draugiškais šeimininkais. Išvykdami gavome dovanų Gruzijos vėliavą:)

Parašykite komentarą