PLANAS

21 – 22 nakvynė Tbilisyje pas Murtazą.
22 išvažiuojame į Poti (manau, kelionė visą dieną), vakare susitikimas su Poti miesto meru.
23-30 pleneras Poti. Per tą laiką jie mums organizuoja 3 ekskursijas: Batumi (vietinė Palanga), Zugdidi (miestas su Dadiani rūmais (19 a) ir botanikos sodu), Anaklia (pajūrio miestukas prie pat sienos su Abchazija).

Jei norėsim, plenero metu galėsim nuvažiuoti porai dienų į Kvariati, pajūrio miestuką jau prie pat Turkijos, su labai gražiais paplūdimiais. Ten nakvynė kainuotų 40-50 larių (1 laris=1,5 lito) – dvivietis ar trivietis kambarys, name ant kalno, su terasa ir nuostabiu vaizdu (taip man pasakojo). Ten yra senasis Turkijos kelias, galima juo pasivaikščioti 3-4 val. Aš labai ten noriu, bet nebūtina visiems važiuot, tiems kas norės:)

Manau, 29 d. naktį logiška būtų jau išvažiuoti į Tbilisį, naktinis traukinys Poti – Tbilisis išvyksta 2:15 val (nakties) – 08:00 jau būtume Tbilisyje. Žiūrėjau kainas, tai jei internetas nemeluoja, bilieto kaina 10 larių (15 litų). Išsinuomojam džipą (apie 85 doleriai dienai) ir išvažiuojame link Vašlovani nacionalinio parko.

Pirmas sustojimas – David Gareji (6 a uolų vienuolynas), apie 1,5 val kelio  nuo Tbilisio (70 km). Į viršų (uolų vienuolyną) lipti užtruks apie  1 val., atgal greičiau. Ten išlikę daug senovinių freskų, dalis vienuolyno – jau Azerbaidžano teritorijoje, bet pagal susitarimą turistai įleidžiami. Skaičiau, kad ten daug gyvačių.

Iš David Gareji važiuojam į Signachi (apie 1 val. kelio). Signachi – miestukas – tvirtovė, tokie vietiniai Trakai. Apie 2 km nuo Signachi – 9 amžiaus Bodbe moterų vienuolynas. Manoma, kad ten palaidota šventoji Nino, atnešusi Gruzijai krikščionybę. Nakvojame Signachi, nakvynė žmogui 20-25 lariai, su pusryčiais, vakariene ir vynu 35-50 larių.

Spalio 1 d. ryte iš Signachi atvažiuojame į Vašlovani nacionalinį parką. Pakeliui, maždaug už 30 km nuo Signachi, sustojame Dedoplitskare, nueinam į parko direkciją, sumokam už nakvynę, gaunam žemėlapius. Dvivietis namelis su WC, dušu ir virtuve – 30 larių, dar kažkiek už patalynę.  Ten negyvenama teritorija, tad reikės iš anksto nusipirkti maisto, vandens, vyno. Vashlovani – išdžiūvęs senovinio vandenyno dugnas. Nėra kelių. Jei stipriai lytų lietus, išvažiuoti neįmanoma, tad dėl visa ko reikia planuotis papildomą nakvynę. Skaičiau, kad ten gyvena leopardų šeimynėlė, daug rūšių gyvačių (po žolę vaikščioti atsargiai), daug paukščių ir kt.
Klausimas: kiek naktų nakvojame? 1 ar 2?

Sakykime, nakvojame dvi naktis.

Spalio 3 d. išvažiuojame kitu keliu link Tbilisio. Kelias naujas, eina per Gombori perėją.
Galim užsukti į Kvareli, ten yra Kindzmarauli vyno darykla.
Važiuojam į Telavi, Kachetijos sostinę. Buvau, nieko gero, bet aplink daug istorinių/kultūrinių paminklų. Ikalto, kuriame 9 a. įkurtas pirmasis pasaulyje vyndarystės fakultetas. Alaverdi, 11 a 50 m aukščio katedra, didžiausias to meto statinys Gruzijoje. Gremi – 16 a tvirtovė. Nekresi vienuolynas, kuriame išlikuse seniausia Gruzijoje – 323 m statyta bažnytėlė. Cinandali (garsaus gruzinų poeto Cacvcavadze namas – muziejus).Viską galbūt net spėjam per dieną. Aš pati čia visur jau buvus. Nakvojame Telavi, namų viešbutyje, 40 larių žmogui su pusryčiais, vakariene ir vynu, gerom sąlygom. Ten jau nakvojau. Arba Kishishevi kaime (nebuvau, tad labai noriu), 8 km nuo Telavi, be patogumų (t.y. be dušo, wc lauke), kaimo sodyboje.

Kur benakvotume, spalio 4 d. vaikštome po Kishishevi kaimą, įsikūrusį Gombori kalno šlaite. Ten yra 6 a uolų vienuolynas, į jį įlipti (arba nusileisti nuo kalno) sunku, reikia virvių ir vietinio gido. Kaime 1960 m filmavo vieną garsiausių filmą “Kareivio tėvas” (aš pirmąkart girdžiu), kaimo centre yra 6 a bažnytėlė, kur vienoje iš nišų yra falo skulptūra, ją reikia paglostyti, jei nori pastoti. Tos skulptūrėlės neliečiam. Kaime taip pat yra mažutė Vino Terra vyno gamyklėlė.

Arba, praleidžiame visus turistinius objektus aplink Telavi (kur aš jau buvau), arba praleidžiame Kišiševi kaimą. Vietoj to važiuojame į Udžarma Tvirtovę (4-6 amžius). Neturistinis objektas, sunku rasti, bet labai gražu, skaičiau, kad verta. Pakeliui sustojame Gombori perėjoje – tie, kas nori įkopti į kalną, kopia, kiti tinginiauja.
Nuo Udzarma tvirtovės iki Tbilisio – 90 km., 1,5 val. kelio.

Arba, jei Vašlovani nac. parke nakvojame tik 1 naktį, spėjame visur. Galbūt.

Tas regionas, po kurį keliausim, vadinasi Kachetija. Garsėja vyndaryste. Tuo metu, kai būsim, kaimuose nuiminės vynuogių derlių. Sakė, kad vynuoges skina nuo ryto iki maždaug 16 val. Galim prisijungti, pvz., kokią 14 val prie skinančių (girdėjau, kad jiems visada reikia pagalbos, o užsieniečiai ir šiaip didelė atrakcija gruzinams), kad nepersidirbti, porą valandų paskinam, tada su jais pietaujam, geriam pernykštį vyną. Vietoj kažkokių ekskursijų galima dieną praleisti ir taip:)

Spalio 4 d. vakare grįžtam į Tbilisį.
Kas nori važiuoti į parodos uždarymą Poti, sėda į naktinį traukinį. Traukinys Tbilisis – Poti 1:35 – 07:11.
Kas nenori, lieka Tbilisyje. Jei Murtazas duos raktus nuo buto senamiestyje, nakvojam pas jį, jei ne – jau žinau vieną hostelį, lova – 20 larių.
Tbilisyje būtinai reikia apsilankyti karštų srovių pirtyse. Jos yra 2 rūšių, rekomenduočiau požemines, buvau ir ten ir ten. “Liukso” klasės privati pirtis (du kambariai, priepirtis ir pirtis su karštu baseinu) – 40 larių valandai, kūno šveitimas – 10 larių, masažas tiek pat.

Kaip žinia, planai Gruzijoje gali labai greitai keistis, taigi pabaigoje bus įdomu palyginti planus ir realybę

Miestas milžiniškas ir reikėtų jame pabūti kur kas ilgiau. Vadinasi, dar atvažiuosiu. Mes tik spėjom pasivaikščioti šiek tiek, įkvėpti miesto kvapo, pasigrožėti Parlamentu iš kitos upės pusės, na ir pasimaudyti jau minėtuose terminiuose baseinuose bei pirtyse. O vakarais gerdavom vyną su pora, pas kurią gyvenom – dokumentinio kino režisiere Ester ir gitaristu Šandor. Buvo linksma ir įdomu, o ir labai skanu, nes Šandor – puikus kulinaras:)

Budapeštą dar reikėtų pagirti ir už labai patogų transportą. Vienas bilietas tinka bet kuriai miesto transporto priemonei vieną valandą, tad iki oro uosto galėjome nuvažiuoti už vieną eurą žmogui, nors važiavom su traukinuku, metro ir autobusu!

Reziumuojant kelionę, galiu uždėti pliusą – kelionė įvyko:) Įvykdėme beveik visą kelionės planą. Aplankėme keturias šalis (Rumuniją, Bulgariją, Serbiją ir Vengriją) ir keturias sostines (manau, Cluj-Napoca Rumunijoj galima užskaityti kaip sostinę, nors ir ne visos Rumunijos, bet bent jau jos dalies – Transilvanijos). Visą kelią tarp šalių ir miestų įveikėme autostopu. Jei neskaičiuosim Sibiu miesto, kuriame teko užtrukt dėl mano ligos ir Craiovos, kur atsidūrėme naktį nespėję pasiekti Sofijos, visur nakvojome pas vietinius žmones namuose.

Beje, galiu pridurti, kad lengviausia keliauti autostopu Rumunijoj, matyt todėl, kad ten tą daryti labai įprasta. Ten stabdydami automobilius užtrukdavom vos kelias minutes, tuo tarpu Bulgarijoj kartą stovėjome net dvi valandas.

Egzotiškiausio maisto prizą taip pat laimi Rumunija:) Ten Vilius valgė kiaulės skrandžio sriubą, aš irgi paragavau, fui.

Pigiausia šalis – taip pat Rumunija.

Brangiausia iš šių keturių – Vengrija, bet užtat jie turi sostinių sostinę Budapeštą.

Pasilinksminti savaitgalio vakarą skrisčiau į Belgradą (Serbija), o jei tektų rinktis kitą – tada Cluj-Napoca (Rumunija).

O kas žada praleisti Sofijoj vos kelias valandas – galim duoti žemėlapį, kuriame turim pažymėtą turistinio kroso maršrutą (ačiū, Emanuil ), su kuriuo per labai trumpą laiką bėgdami apžiūrėsite visas Sofijos įžymybes, spėsite pavalgyti ir išgerti labai skanaus vyno ar alaus viename mažame restoranėlyje – kurio nežinodamas vargu ar užtiktum – bei pasivaikščioti parke.

Paslaugiausio vairuotojo prizą įteikčiau porai, kuri naktį mus paėmė iš kolonėlės už maždaug 20 km nuo Budapešto ir nuvežė iki miesto, nors jiems buvo nepakeliui. Kai sustojo mus išleisti, juos iškart nubaudė policija (kaip supratau, ne vietoj įsuko į gatvę). Va kaip gyvenime nutinka, jie mums padarė paslaugą ir buvo nubausti. Turbūt jie daugiau niekada gyvenime neims “tranzuotojų”.

Tai tiek apie šią kelionę, artimiausiu metu dar sukelsiu nuotraukas, iki!