Sibiu, Rumunija

Labas is Sibiu miesto – seno ir netiketai nuostabaus miestuko, su 12 a varpine, nuo kurios matosi seni stogai ir raitytos gatveles.

Rumunija mus pasitiko netiketai jaukiai. Pirmiausia,  Cluj-Napoca oro uoste mus pasitiko musu biciuliai is Couchsurfingo – neziurint to, kad Diuseldorfo oro uoste skrydis buvo atsauktas 2 kartus ir jiems teko keisti planus ir laukti kelias valandas

Siltuose namuose jau buvo paruostas naminis kaimiskas maistas, saltas alus, vynas… Paskui iskeliavom apziureti naktinio senamiescio, vel buvo didelis siurprizas mums, Rumunija maciusiems tik Kusturicos filmuose -miestas labai grazus ir labai europietiskas, su daugybe klubu ir pilnu tempu vykstanciu naktiniu gyvenimu. Panaktinejom ir mes, namo grizom tik 5 ryte…

Kita diena buvo sugalvota programa – drusku pozemiai apie 30 km nuo Cluj-Napoca, vietinio maisto restoranelis, vel senamiestis… O pirmadienio ryta istranzavom link Bukaresto. Labai labai aciu uz viska Minicai ir Doru, kurie ne tik mus veziojo ir maitino kaip ilgai lauktus svecius, bet dar ir nuveze su taxi i tranzavimo vieta.

Autostopas Rumunijoj – iprastas dalykas. Visur matem studentus ir kitokius piliecius, stabdancius automobilius. O pirmas musu sustabbdytas vairuotojas  buvo cigonas!

Gaila, bet teko praleisti Drakulos pili, nes jau nebespejom jos darbo laiku,  na ir kiek pakeitem savo marsruta, nes vairuotojas veze kitu keliu… Taip atsidurem Sibiu mieste. O cia ir uztrukom. Ar esat mate nors viena rumuniska filma apie rumuniskas ligonines? Mes matem kazkuriame kino pavasaryje, bet sikart ir savo akimis. Dar pries kelione juokais manes Vilius klause, kuria is keturiu saliu ligonine as labiausiai noreciau aplankyti – as atsakiau kad nezinau, bet tik ne rumuniska. Bet butent ja ir pamaciau! (Greitoji, svytureliai, issigandes viesbucio berniukas, paskui daug daktaru ir seseliu vienoj patalpoj ir daugybe lovu ant ratuku.) Jei smalsu, cia sustreikavo mano skrandis. Bet dabar jau atsipalaidave vaikstinejam po miesta ir kiek pakeite marsruta rytoj keliausim toliau. Tik jau praleisim Bukaresta, o musu laukia Sofija.

Sako, svajokit atsargiai nes svajones kartais pildosi – mano issvajotu nuotykiu gavom iki soties.

Taigi ate Drakula, kas musu laukia toliau?

Drakula, ar lauki svečių?

Kuprinės nesukrautos, ir išvis, kelionei nieko nepasiruošėm. Neperskaičiau Lonely Planet’o. Vaikų daiktų seneliams nesudėjau. Nenupirkau lietuviškų suvenyrų (kokie jie visi negražūs ir brangūs).  Fotikas nepakrautas, rūbai kelionei neskalbti. Be visokių kažkokių reikalų dar reiks nuvežti Nojų į karate, pasiskolinti iš Aistės miegmaišį, Sidą paimt iš darželio, “priduot” vaikus seneliams, būtinai sudalyvaut proto mūšiuose ir naktį važiuoti į Kauną, nes skrydis iš ten 6 val. ryte.

Ir vis tiek vietoj to, kad kažką prasmingo nuveikčiau, sėdžiu prie kompiuterio.

Bet svarbiausi darbai vis tiek padaryti! 50 eurų, kurių vakar taip ieškojau – rasti (Sido taupyklėj). Bilietai užregistruoti, o vakar naktį parašėm paskutinius atsakymus į Couchsurfing – taip sunku buvo išsirinkti, pas ką gyvensim, nes – visi jie nerealūs!!! Žinoma, taip ir įsivaizdavau balkanų žmones ir nekantrauju susitikt:)

Kelionės planuose – Rumunija, Bulgarija, Serbija ir Vengrija. Tiek, kiek įmanoma apkeliaut ir pamatyt per 11 dienų, tranzuojant ar vietiniais autobusais važiuojant, nakvojant pas vietinius žmones… Maršrutas gal ir keisis, nes tokioj kelionėj niekada iš anksto nieko nežinai – bet tas ir smagiausia. Faktas, kad grįšim iš Vengrijos sostinės Budapešto, o rytoj nusileisim Cluj-Napoca, Transilvanijos sostinėj (Rumunija) – grafas Drakula, tikiuos, mūsų jau laukia:)

Tikslas – pamatyti šalis iš vidaus, kuo daugiau bendrauti, kuo mažiau išleisti pinigų, bet reikalui esant turėti jų atsargoje :D Ir, žinoma, kad tai būtų nuotykis. Iki!

Nuotraukos iš kelionės po Gruziją

Ir dar kartą – Tbilisis

Iš Kutaisi į Tbilisį grįžome traukiniu. Vaikai lakstė po vagoną, iš nešiojančios visokius niekalus bobulytės čipsų mums nupirko pagyvenęs gruzinas – už tai, kad esame lietuviai:) O vėliau, kiek pagėręs ir apsipykęs su vagono “draugais”, buvo išvestas.

Paskutinės dienos Tbilisyje vėlgi buvo nuostabios ir tokios nepanašios viena į kitą. Tbilisio menininkai ir parodų atidarymai bei šokiai iki ryto, dar kartą – pirtys (šį kartą kiek kitokios), iš Lietuvos atvykęs Marius, parodęs Tbilisį dar kitaip (pamatėme net Vilniaus skverą), beprotiškas karštis, susitikimas su Dailės Instituto rektoriumi, vyno degustacijos šventė jau minėtose gruziniškose “Rumšiškėse” ant kalno, nauja vieno sutikto lietuvio kaip lankytina vieta rekomenduota Katedra – su keliais aukštais po žeme, turgus, Tbilisio metro pažinimas, šeštadieninis sendaikčių pardavimas ant Sausojo tilto, o paskutinį vakarą – Filharmonija (vietoj remontuojamos Operos) su garsiąja Gruzijos trupe “Erisioni” – žvangantys kardai, neįtikėtini balsai ir melodijų deriniai, šokėjos ilgais sijonais lyg ant ratukų prariedančios ant scenos, berniukai – būgnininkai, keliais aukštais vieni ant kitų šokantys gruzinai, nuostabūs kostiumai.

Labai, labai jauki ir artima pasirodė Gruzija. Sakau madloba – ačiū – ir manau, čia dar sugrįšiu:)

Dideliausias dėkui Tbilisyje gyvenančiam bičiuliui menininkui Murtazui, o taip pat lietuviui Vytui, prieš kelionę padėjusiam susigaudyti žemėlapyje ir apipylusiam patarimais ir adresais.

Ir visai pabaigai – faktai, kuriuos girdėjau prieš kelionę ir įsitikinau Gruzijoje:

Apie gruzinų vairavimą: išties, gatvę pereiti labai sunku, tikrai, perėjos nupieštos dėl grožio. Kartą sėdėjom taksi, o moteriškė atsargiai bandė pereiti per perėją – taksistas ne tik kad nepraleido, bet dar ir nusistebėjo: “nesuprantu, kaip pėstieji šitaip negerbia vairuotojų”. Be garso signalo vairuoti neįmanoma, beje, kelio juostų žymėjimas taip pat negalioja. O užmiestyje svarbiausia greit lėkti ir daug žegnotis:)

Apie pamaldumą: jie visą laiką žegnojasi. Jei maršrutinis autobusiukas važiuoja pro tolumoje dunksinčią bažnyčią, taip pat visur, kur tik mato kryžių. Net girdėjome pasakojant anekdotą: eina du gruzinai pro vaistinę ir vienas sako kitam: “čia nesižegnok, čia ne kryžius, tik vaistinės kryželis”.

Apie vyną: taip, jis pigus. Jį gamina visi. Jei neaugina vynuogių – nusiperka jų ir būtinai kokioj vonioj kieme jas išsispaudžia. O ateiti į restoraną ir atsinešti savo vyno kelių litrų “bambalius” – visiškai normalu ir priimtina – pati mačiau:) Baltą vyną geria kaip sultis, o “juodą” – tik kaip vaistus, truputį. Ir visą laiką sako tostus. Gruzinų iškalbingumas mane stebino visą kelionės laiką. O išgėrę drąsiai sėda prie vairo. Ir geria net kapinėse. Mus oro uoste pasitikęs gruzinas guodėsi: “vakar buvo dėdės laidotuvių metinės, tai kapinėse labai prisigėrėm.”

Apie svetingumą: visos istorijos apie tai nei kiek neperdėtos. Jei jau esi svečias namuose, tavimi pasirūpins. Maisto visada pridės per daug, kad liktų. O jei kartu nueisi į restoraną pavalgyti, kažkas vienas būtinai apmokės visų bendrą sąskaitą. Pastebėjom, kad bene dažniausias gruzinų posakis – “problem nibudet”. Ir nebuvo:)

Apie menus: jie vis dar ištroškę meno. Pokalbių, parodų… Domisi viskuo. Klausinėja. Parodos atidaryme sausakimša kaip troleibuse, pilnas Tbilisis mažųjų skulptūrų. Mane mylėjo ne tik už tai, kad esu lietuvė, bet ir už tai, kad esu menininkė:)

NAUDINGI ADRESAI IR KAINOS:

Bankomatų didesniuose miestuose visur galima rasti. Kursas maždaug toks: vienas laris=pusantro lito. Dėl dolerių kurso svyravimų svyruoja ir lito bei lario santykis.

Nakvynės, kurias drąsiai rekomenduoju:

Telavi – Asmat Sekhniaidze. Adresas: 9 Aprili str. No. 83. Tel. +995 99 565 074. Mums kainavo 40 larių žmogui su pusryčiais, vakariene ir vynu. 8 dviviečiai kambariai.

Vardzia – Volodia Zazadze, tel: 899116207, 15 larių naktis žmogui. Maistas nebrangus, panašiai kaip visur.

Kutaisi – Giorgi’s Homestay, adresas: Chanchibadze str. 14, tel.: 895591511. 35 lariai žmogui su pusryčiais, vakariene ir vynu.

Tbilisis – mūsų draugo Murtazo namai – http://artpensionmurtazi.blogspot.com/

Į visus “namų viešbučius” rekomenduojama prieš atvykstant pasiskambinti, kad turėtų laiko susitvarkyti, nusipirktų maisto produktų.

Pirtys – mums labiau patiko tos, kur po žeme, jos visos šalia. Didesniame pastate su gražiom mozaikom iš išorės  dviejų kambarių “liukso” privati pirtis kainavo 35 larius valandai, kūno šveitimas – 10 larių žmogui, masažas – dar tiek pat. Požeminėse pirtyse – švaresnės ir gražesnės iš vidaus patalpos, o vanduo baseinėlyje kur kas karštesnis -  kaina kiek didesnė: “liuksas” – 40 larių už valandą, bet masažai ir kūno šveitimai – tiek pat, po 10. Ir beje, toje pirtyje, kuri ne po žeme, moteris masažo išvis nemokėjo daryti, taip pat po kūno “pilingo” neplovė putomis – teko man pasikliauti vyru masažistu:) Taip kad, jei kas klaustumėt, rekomenduočiau požemines pirtis.

Jei norėsit pažiūrėti gruzinišką šou filharmonijoje – bilietus reikėtų pirkti iš anksto. Mes nusipirkome tik atvykę, salė buvo pilnutėlė žmonių. Bilietai gerose vietose kainavo brangiai – vienas bilietas 40 larių. Vaikams galima ir nepirkti, bet tada teks juos laikyti ant kelių. Beje, vaikams ir nakvynės bei masažai kainavo perpus mažiau.

Vynas – dažniausiai 2 lariai už litrą. Taurėmis beveik niekur neparduoda.

Maistas nebrangus. Nebepamenu tikslių kainų, bet vienas žmogus prisivalgyti iki soties gali maždaug už 5 larius. Žinoma, yra ir brangių restoranų, bet paėjus kiek į šoną visada rasi jaukią vietinę užeigėlę.

Mtsketha, Gori, Vardzia, Kutaisi

Mtskethos svarbą gruzinams sunku apsakyti. Čia yra svarbiausia jų šventovė, taip pat išlikusi tvirtovė, nuostabi Katedra. Čia 3-5 a. buvo Rytų Gruzijos sostinė, o dvasine sostine ji vadinama iki šių dienų. Statiniai išlikę maždaug nuo 11 a.

Į Mtskethą važiavome kartu su bičiuliu Murtazu ir jo šešiamečiu sūnum. Vaikai karstėsi tvirtovės bokštais ir medžiais, aplankėm kažkokio šių laikų šventojo kapą, kur pritūpę glaudėm delnus prie “šventų” žemės grumstų, o Sidas su Nojum diskutavo apie stebuklų egzistavimą.

Pakeliui į namus, jau Tbilisyje, ant kalno, apsilankėm gruziniškose “Rumšiškėse” – etnografiniame kaime, kuriame įvairių laikotarpių namai perkelti iš įvairių Gruzijos regionų, o ant pievos – didžiulės vyno amforos – puiki vieta vaikams sulįsti ir žaisti:) Pavažiavus dar aukščiau, ant kalno, nuo kurio matosi visas miestas – Vėžlio ežeras, čia galima įkvėpti vandens, kalnų ir žydinčių medžių aromato.

Vakare nuvykom į pirtis. Karštųjų versmių vandens kupinas baseiniukas – pasišildymui, ateinantys masažistai – kūno prausimui ir lepinimui… Vaikai (kaip niekad švarūs) jau automobilyje pakeliui į namus sumigo.

Kitą dieną apsigyvenom Tbilisio senamiestyje. Kiek patrepsėję po miestą, išvykom į Iosif Jugashvili – Josefo Stalino – gimtąjį miestą Gori. Čia išklausę ilgiausią gidės paskaitą, vaikščiojom po muziejų, apsilankėm jo gimtajame namelyje, garsiajame Stalino vagone.

Netoli Gori – Uplistsikhe – 6 a. pr. Kr. statytas uolų miestas, su šventyklomis, teatrais, kalėjimais, vaistinėm… Pasivaikščiojus ir pakopinėjus po uolas, išeiti iš miesto vis dar galima išlikusiu tuneliu, kuris kadaise buvo naudojamas vandeniui iš Mtkvari upės parsinešti.

Toliau – “maršrutkės” stabdymas sankryžoje ir ilgas raitytas kelias iki Akhaltsikhe miestelio, iš kur vienintelis būdas nusigauti iki Vardzia kaimo – taksi (maršrutiniai autobusiukai čia važinėja tik ryte). Senukas taksistas spaudė “gazą” – kaip ir visi – tik čia kelias raitėsi šalia prarajų. Dramatiški vaizdai plaukė pro akis, o širdį kaustė nerimas, ar išvairuos – ypač kai nuo kalnų leisdavosi karvių kaimenės – taksistas nestabdydavo, tik žegnodavosi ir spausdavo garso signalą.

Vardzioje apsistojome pas Volodią – “namų viešbutyje”. Jį čia visi vadina direktorium. Valgėm skaniausius upėtakius, šašlykus, chinkalius (didelius gruziniškus koldūnus), ragavom jų namų vyną. Ryte Volodia mus nuvežė į kalnuose esantį moterų vienuolyną. Gamtos grožis – žodžiais neapsakomas, buvo sunku patikėti tuo, ką mato akys. Viskas jauku ir atvira, tik kai kur vartai apsisaugoti nuo klajojančių karvių. Laukuose juodavo liaunų dirbančių vienuolių figūros, aplink raitėsi upeliai, kažkur kalno pašlaitėje užsukom į seną bažnytėlę… O eidami keliu namo užsukome į Volodios nurodytą vietinį “SPA centrą” – karštųjų versmių baseiną. Vaizdas nežadantis pramogos – apgriuvę negyvenami nameliai, šiukšlės, būriai valkataujančių šunų, o kažkokiame papuvusiame tvarte išmūrytas nemažas baseinas… Bet kai sušokome į vandenį, viskas pasikeitė – jausmas, lyg plaukiotum milžiniškoje karšto vandens kupinoje vonioje. Į savo laikinus namus grįžom visai be jėgų ir alkani – čia žinoma buvom pamaitinti ir jau vakarop kopėm į Vardzios vienuolyną – aukštai kalnuose. Olų miestą čia pastatė karalius Giorgi III maždaug 12 a., o jo dukra, karalienė Tamara jį pavertė vienuolynu. Vienuolynas – daugiau nei 13 aukštų, su keliomis bažnytėlėmis, šimtais celių ir dešimtimis vyno kambarių. Įdomiausia, kad vienuolynas iki šiol veikiantis, vakarais iš jo nusileisdavo vienuoliai iki Volodios namų išgerti alaus, paskui kopdavo atgal.

Laipiojom mažais laipteliais kaip kalnų ožiai, kartais truputį drebančiom kojom… Nenusiritom – tai svarbiausia:)

Dvi naktis pernakvoję šiame nuostabiame stebuklingame turistų dar neapmėtytame coca-colos skardinėmis kaime, rytą išvažiavom į Kutaisi (kurį aplankyti rekomendavo vienas iš Vardzios vienuolių). Tiesa, galvojome apie Kazbegi – kalnus, tačiau tą išgirdę gruzinai purtė galvas – sakė, ten dar sniegas iki kelių, o keliai stipriai apgadinti liūčių.

Taigi, netikėtai kelionei išsitempus iki šešių valandų – vakarop jau buvome palmėmis ir turkiškais turgumis apaugusiame mieste, su dailia ir sena, bet šiuo metu remontuojama Katedra ir – vaikų džiaugsmui – pramogų parku ant kalno, kur suposi suposi karuselėmis, kiek širdis geidė ir kol to parko neuždarė:) Nakčiai apsistojome pas Giorgi – vėl gruziniškuose namuose – viešbutyje, su gausiai nuklotais stalais, vietiniu vynu ir draugiškais šeimininkais. Išvykdami gavome dovanų Gruzijos vėliavą:)

 Puslapis 2 iš 17 « 1  2  3  4  5 » ...  Paskutinis »