Visiškai nuo kojų nusivariusios… Šiandien – Gaudžio Casa Batlo, Antonio Tapieso muziejus ir Šiuolaikinio Meno centras. Finale – dar ir La Rambla, su mimais, paukščiais, gėlėm ir be abejo pirkiniais:) Jau beveik kalbam ispaniskai, o namus randam be žemėlapio!!!!
Rytoj žadam traukiniu važiuoti į Montserrat vienuolyną. Dar hostelio šurmuliuke gal kaip nors pavyks pavakarieniauti, vynelio išgerti… O rytoj reikės anksti keltis. Anksti – gerai, tada visi miega, galima ramiai kavos pasidaryti. O paskui terasoje ją prieš saulutę išgerti.
Jeigu ką, siųskit sms su pageidavimais, rytoj perduosim stebuklingai Marijos statulėlei:) Ciao!

Vakar visą dieną ėjom. Į Guell parką, Sagrada Familia, o vakare – į uostą.
Diena faktiskai buvo paskirta Gaudžiui, akims gražu, o parke ir džiazų pasiklausėm.
O jūra naktį buvo baisiai juoda, šalia pakrantėje kažkoks beprotis juodaodis statė smėlio pilį – didžiulę, su fontanais (iš kurių kažkokiu būdu liejosi vanduo) ir viduje tos pilies kureno ugnį tam, kad iš jos kaminų rūktų dūmai.
Jau reikia bėgti. Šiandien viešbutuke pakankamai ramu, nes vakar čia ūžė visi iki paryčių… O viešbučio administracija sako, kad čia gyvena dar viena lietuvių pora – penkiasdešimtmečiai, kurie kalba tik lietuviskai – sakė, norės, kad padėtume jiems kažką paaiškinti:)

Čia toks naminis hostelis senamiestyje, taip jauku ir šilta… Šiuo metu darbininkai krapšto sniegą nuo stogo terasos, o savininkė laksto pirmyn – atgal ir tikrina, ar nieks neišeina į kiemelį – sako, tie darbininkai gali ką nors ant galvos užmesti
Vakar nuo ankstaus ryto dukart skridom (Kaunas – Briuselis ir Briuselis – Barselona), o tarp skrydžių bastėmės po Briuselį. Visa bėda, kad to bastymosi buvo nedaug, nes nuo oro uosto iki miesto kelios valandos kelio autobusu. Bet pamatem sisiojantį berniuką, pasivaikščiojom po senamiestį… O visų smagiausia buvo kelionė autobusu į miestą, nes iš Kauno skridom kartu su Aidijos choru – ir jie mus mielai priėmė į autobusą, kuris juos vežė iki viešbučio – beveik iki pat miesto centro. Buvo smagu paplepėti su klasiokais, su kuriais mokiausi pradinėse klasėse:)
Na, o paskui – vėlus skrydis į Barseloną, vėl autobusas į miestą, naktinė Barselona ir viešbučio ieškojimas be žemėlapio… Turėjau viešbučio laišką su paaiškinimais, kaip juos rasti – kur įlipti metro, kur išlipti, kur eiti… Deja deja, naktį metro neveikia, bet pasiklausdamos naktinių šlavėjų ar iš baro einančių tipų, pagal metro stoteles ir intuiciją, viešbutuką (be iškabos) radom:)
Na ką, jau eisim į miestą, iki visiems, Aistė jau stovi už nugaros ir sako – einam:)
Ciao!

Jau namie, gripo paguldyta į lovą, su laptopu ant kelių… Už lango lietus ir taip norisi atgal i saulėtą šiltą ir jokiomis ligomis nekvepiančią Maljorką… Taigi, dalinuosi prisiminimais, nors taip gal taps kiek šilčiau.

Maljorkoje, kaip ir tikėjomės, sutikome daugybę lietuvių. Turbūt pusė lėktuvo buvo lietuvaičiai, sutikome paskui juos tai šen, tai ten. Vieną naktį viename Maljorkos miestelyje išlindau į balkoną ir sušukau: “Lietuviaaaaai!” – ir man iškart atsiliepė iš tiesiai virš mūsų esančio balkono – lietuviškai:)

Brėmene gatvėje taip pat vis girdėjome savo gimtąją kalbą. Logiška, juk ne vieni mes pasinaudojome pigiais bilietais:) Beje, vienoje parduotuvėlėje miesto centre matėme lietuvio dailininko Kęstučio Kasparavičiaus iliustruotą knygą vokiškai “Brėmeno muzikantai”.

Pėteris, jau visai naktį mus grįžusius iš Maljorkos pasitiko šilta šypsena ir šaltu butu. Jis savo namie vis dar nesišildo, o jo virtuvėje esančio termometro stulpelis tesiekia 16 laipsnių. Penktus metus Brėmene gyvenantis Pėteris sako, kad jam nešalta, o šildytis – brangu. Kas jam – kaip pats pasakojo, savo pirmą pusmetį Vokietijoje jis gyveno šalia Brėmeno esančiame kempinge, palapinėje!

Kitą visą dieną vaikščiojom po Brėmeną. Katedra, Rotušės aikštė, krantinė, seniausias Shnoor kvartalas su susiraičiusiomis siauromis spalvotomis gatvytėmis. Daugybė Brėmeno muzikantų skulptūrėlių. Stebėjom, kaip miestas puošiasi Kalėdoms, kaip statomi saldumynų kioskai, ant stogų tupdomi Kalėdų Seniai. Vakarop ėjome link Pėterio namų, nusipirkę spagečių, Kalėdinio vyno šildymui ir alaus. Štai jau lipam tamsiais laipteliais aukštai iki pat Pėterio buto, matau šviesos ruoželį iš pravirų dyrų, patraukiu už rankenos ir… tas duris užtrenkiu. Pėteris kažkur išėjo ir paliko mums atrakintas (dabar jau užtrenktas) duris. Kada grįš – neaišku. Pradedam fantazuoti, kad paliko raštelį, jog turėjo skubiai išvykti į Kanadą, arba nakvos pas draugus… Rytoj – lėktuvas namo, o pasai, bilietai likę Pėterio bute. Kurį laiką trepsim gatvėje, nes viduje, siauroje laiptinėje – tamsu, elektros mygtukas paspaustas kas keliolika sekundžių išsijungia ir kažkam tektų vis leistis tamsoje žemyn tam, kad jį įjungti. Bet šaltis irdrėgmė lauke pagimdo išganingų minčių – užklijuojam mygtuką pleistriuku ir jau gana šiltai sėdim ant laiptų ir laukiam Pėterio (kuris neatsiliepia į telefono skambučius, į žinutes neatsako). Išaiškėja, kad Kalėdinis vynas šildymui visai (netgi labai) skanus ir šaltas, iš butelio. Po poros valandų sulaukiam Pėterio skambučio ir jau netrukus esam jo bute – “šaldytuve”, baisiai laimingi verdam makaronus, tokiu būdu virtuvės termometrą pakeldami visu laipsniu! O Pėteris savo ruožtu džiaugiasi, kad kaimynai neiškvietė policijos. Visi laimingi.

Tiek tų nuotykių. Pirmadienį išskridom namo. Lietuvoje per savaitę kilo kiaulių gripo epidemija, Sidas visą laiką prasirgo, o Nojaus mokyklą laikinai uždarė. Sveiki sugrįžę namo:)