Siandien priespaskutine diena Maljorkoje, ryt vakare isskrendam. Kelione dar nesibaigs, nes is Bremeno namo grisim tik pirmadieni.

Su siek tiek girgzdanciu Ford’u apvaziavom visa sala vingiuotais kalnu serpantinais, nuvaziavom prie visu salos izymybiu, o taip pat klaidziojome mazu kalnu miestuku gatvelemis, valgem paciose prabangiausiose salos vietose – su vaizdais i jura, salas, jachtas, o savo duonos likuciais paserdavom aplinkui jachtas plaukiojancias dideles zuvis (spejom, kad lasisas). Aplankem buvusi vienuolyna, kuriame kazkada gyveno Sopenas su Zorz Sand, buvome pozeminiuose Drakono urvuose, kur kartu su pensininkais klausemes valtimis pozeminiu ezeru plaukiojanciu muzikantu koncerto, dairemes nuo aukstos Formentore uolos i placiuosius vandenis, laipiojom menininku pamegto Deija miestuko laipteliais ir aukstyn-zemyn vingiuojanciomis gatvelemis, serem kalnu ozius pakelej auganciu krumu sakelemis, o vakarais klaidziodavom is vieno kalnu miestlio i kita, ieskodami veikiancio viesbucio. Cia beveik visi viesbuciai uzdaryti ziemai, o susirasti veikianti ir dar nebrangu ne taip lengva. I vieno viesbucio teritorija pro vartus mes buvome ileisti, o kai pasivaiksciojome ir neradome ne gyvos dvasios ir grizome prie vartu – sie buvo uzdaryti. Viskas atrode taip mistiskai: kalnai, tuscias kelias, naktis, apacioje – jura… Teko ropstis per tvora, gerai, kad automobili buvome palike uz vartu.

Rytoj zadame pasivaikscioti po Palma – Maljorkos sostine, nes skrydis tik vakare. O Bremene jau musu laukia biciulis Peteris. Iki!

Sedziu interneto kavinej ant juros kranto, prie juros tuscia, tik keli gruzinai zvejoja. Naktis juoda ir giedra, jura persisviecia ir matosi tukstanciai mazulyciu juodu zuvyciu.

Is Bremeno atskridom i Palma de Mallorca pries kelias valandas, oro uoste issinuomavom automobili ir patraukem bet kur – pirmam pasitaikiusiam mieste neradom nakvynes, bet uztat radom supermarketa ir apsipirke cia pat ant saligatvio valgem sviezius vaisius, mesyte, uzsigerdami kas vynu, kas sultimis… Pasisveikinom su Ispanija – dar karta, tokia pacia silta ir jaukia.

Keisciausia, kad tik vakar isskridom is Lietuvos, o atrodo, kad prabego jau kelios dienos. Lektuvas, skrendantis i Bremena vietomis smagiai pasipurtydavo, o priesais mane sedejusios trys lietuvaites, dailiai is plauku susuktais kuodukais, spiege. Nusileidus Bremene mus pasitiko kanadietis Peteris, laikinai gyvenantis Bremene, su juo siek tiek susipazinom su naktiniu miestu, paskui jo namuose linksmai praplepejom iki paryciu, ryte jis mums pagamino skaniausius pasaulyje pusrycius, o diena siek tiek pasivaiksciojom po senamiesti – netiketai grazu. Dziaugiuosi, kad siame mieste praleisim ateinanti savaitgali.

O dabar – silumoje, o rytoj tikiuosi ir sauleje – kvepuojam pajurio oru. Cia, Arenal miestelyje praleisim vos nakti ir rytoj patrauksim vingiuotais Maljorkos keliais aplink sala. Apsigyvenom gruzinu (ir is kur cia ju tiek daug?) viesbutuke, kuriame mes ne vieninteliai lietuvaiciai.

Iki, interneto kavine jau uzsidaro.

Pradėjus vėsti orams, akys pačios krypsta į bilietų išpardavimus. Ir štai – kišenėje bilietai už 4 eurus: Kaunas – Brėmenas – Maljorka. Rytoj išskrendam. Manau, tokius pigius bilietus įsigijo ne vienas lietuvis. Tad įsivaizduoju, kad seniai pasibaigus turistiniam sezonui ištuštėjusi Maljorka skambės lietuviškais balsais, gal jau net rasim ir kokių lietuviškų iškabų ar lietuviškai išverstų meniu:)

Jokio artėjančios kelionės jaudulio nejaučiu – juk skrendam į Ispanijos kurortą (kaip tikri buržujai) ir tik savaitei. Bet širdies gilumoje vistik tikiuosi nuotykio.

Labas visiems jau iš namų – su kuo dar nespėjom pasimatyti:) Neslėpsiu, ilgiuosi tų šiltų mėnesių, praleistų ant motorolerio, kepinant saulei ar varvant lietaus lašams nuo šalmo ir nosies, gatvių, atgyjančių tik temstant – kai nuslūgsta karščiai, jūros, salų, šiltų ir besišypsančių žmonių, smėlio ir koralų nuolaužų, iš kurių su vaikais ant kranto dėliojom žmonių ir gyvūnų figūras… Ilgiuosi ir maisto, aštraus ir lengvo, vaisių, Singha alaus – sėdint terasoje ant žalios sofos Koh Phangan ar Koh Chang saloje (arba namie, Chiang Mai), taip pat mohito kokteiliukų (Edita ir Karoli – pakartosim?:) ) Tuščių paplūdimių, valčių, spalvotų žuvyčių, net milžiniškų Pulau Tioman gyventojų – varanų, taip pat plonų žalių gyvačių, besimalančių aplink namelio langus. Džiunglių, kalnų, moliuskų, kuriuos galima pačiai susirasti nuslūgusios jūros dugne. Beuodegių azijietiškų kačių ir galybės paskui sekiojančių šunų, oranžinių vienuolių, budų ir šventyklų. Ilgiuosi pasakyti “kapunka”, nusiauti batus prieš įeinant į vidų – beveik visur, kokoso pieno – tiesiai iš kokoso riešuto, net kaiminystėje gyvenusio ”lady-boy” ir apsaugininko, atnešdavusio užmirštus motorolerio raktelius… Ilgiuosi ežerų su galybe mažų pavėsinių – o ir palmių pavėsių, kratymosi autobusuose ir traukinio dundėjimo, taip pat ir ilgauodegių valčių, plukdžiusių mus į jūras (vis prisimenu kaip teko bristi toli į krantą pilant liūčiai, o mergaitės iš to kranto bėgo mūsų – svetimų ir nepažįstamų – pasitikt su skėčiais). Pasiilgau net bezdžionių, kurių ten nekenčiau – nes jos vagilės ir piktos. Ilgiuosi hipiško Pai miestelio, mūsų bičiulio taksisto Boon, visada viską žinančio – pavyzdžiui, kur išėjo vaistininkas ar kaip patogiausia prasitęsti vizas - prancūzo iš Koh Chang salos, kaimynų emigrantų – airių porelės, Mindaugo iš Bankoko ir Vaidės iš Chiang Mai. Ir turbūt labiausiai – jausmo, kad viskas – tik avantiūra, tik trumpam, to trapumo ir nuostabos, to lengvumo, kai neturi nei daiktų, nei namų. Na va, jau ir visa išpažintis išėjo:)

O ir namie nėra blogai:) Ypač laimingi grįžimu vaikai, Sidas vis dar stebisi ir baisiai džiaugiasi, kad žmonės čia kalba lietuviškai – dabar jam reikia pakalbinti ir pardavėjas, ir praeivius gatvėje. Nojus patenkintas, kad vėl gali žaisti su draugais. Pastebėjau, kad abu vaikai paaugo – drabužiai, likę namie jiems jau per maži. Namai nesugriuvo, o ir panašu, kad čia, Lietuvoje tepraėjo tik kelios dienos nuo mūsų išvykimo. Visada sakiau, kad kelionės prailgina gyvenimą – kelionėje dienos išsitempia ir tampa kelis kart ilgesnės (pabandykit – nemeluoju), tad mums keliaujant ir gyvenant svetur tie penki mėnesiai neatstoja tų penkių mėnesių, kurie prabėgo čia, Lietuvoje. Mūsiškiai buvo ilgesni:)

Netrumpa buvo ir kelionė namo. Kaip jau rašiau, iš Chiang Mai traukiniu per naktį nudardėjom iki Bankoko (kaip tik buvo tepraėjusios tik dvi dienos nuo traukinių streiko – kiek ankščiau gal būtume ir neišvažiavę:) ). Išvykimo dieną Chiang Mai susitikome su dar dviem lietuviais – Deividu ( http://tailandasekspromtu.blogspot.com/ ) ir Mindaugu (http://minde.wapct.lt/), kiek žinau, Deividas jau po kelionių grįžo namo, o Mindaugas liko studijuoti Kuala Lumpure (Malaizija).

Bankoke pagaliau apžiūrėjom Šiuolaikinio meno centrą  – milžinišką šešių aukštų menų talpyklą su eskalatoriais, dar kartą pasimatėm su lietuvaičiu Mindaugu, gyvenančiu Bankoke. Anksti ryte tyliai atsisveikinom su Tailandu, iš lėktuvo pamojavom Auksiniam Budai ir išskridom. Savaidika, Tailande, savaidika, Lietuva. Viso gero, Tailande, labas, Lietuva.

Ačiū, kad skaitėt, komentavot, keikėt ir palaikėt:) Iki, ankščiau ar vėliau ateis diena, kai vėl pakelsim sparnus ir tikiuosi, skaitysit mano blogą. Pasimatysim:)

Rūta

P.S. Kelionės nuotraukas galite pamatyti čia: http://picasaweb.google.lt/vilius.gvozdiovas/5TailandasAtrinktos?feat=email#

Visai šalia Chiang Mai miesto yra senas, 13 amžiuje Lanos karalystės princo Mangrai pastatytas ir tik 1980 metais pradėtas atkasinėti senas miestas. Keista, bet visai nereklamuojamas – kai buvome, nebuvo daugiau nei vieno turisto. Arkliuku kinkyta bričkele pasivažinėjome aplink senas šventyklas – miesto plotas nemažas, o dabar jau tarp šventyklų iškilę gyvenamieji namai. Jei vietoj namų būtų džiunglės, o šventyklų kompleksai būtų daug didesni – atrodytų visai panašiai į Angkoro šventyklas Kambodžoje.

Jau pradėjome atsisveikinimą su paskutiniais mūsų namais Tailande – vakare susitikom su Vaide ir jos vyru – čia gyvenančia lietuvės ir šveicaro šeima – susitikome šį kartą jau atsisveikinti… Pasitaškėm paskutinį kartą prie jų namo esančiame baseine, paskui pavakarieniavome “pasigamink pats” restoranėlyje.

Beliko tik susipakuoti daiktus, sutvarkyti namus ir rytoj pavakare sėsim į naktinį traukinį į Bankoką. Bankoke praleisim dar vieną dieną, pernakvosim ir išskrisim į Berlyną, iš ten – į Rygą – vėl nakvynė – ir į Palangą… Galbūt dar parašysiu iš Bankoko. Iki:)