Mini Angkoras prie Chiang Mai – Wiang Kum Kam

Visai šalia Chiang Mai miesto yra senas, 13 amžiuje Lanos karalystės princo Mangrai pastatytas ir tik 1980 metais pradėtas atkasinėti senas miestas. Keista, bet visai nereklamuojamas – kai buvome, nebuvo daugiau nei vieno turisto. Arkliuku kinkyta bričkele pasivažinėjome aplink senas šventyklas – miesto plotas nemažas, o dabar jau tarp šventyklų iškilę gyvenamieji namai. Jei vietoj namų būtų džiunglės, o šventyklų kompleksai būtų daug didesni – atrodytų visai panašiai į Angkoro šventyklas Kambodžoje.

Jau pradėjome atsisveikinimą su paskutiniais mūsų namais Tailande – vakare susitikom su Vaide ir jos vyru – čia gyvenančia lietuvės ir šveicaro šeima – susitikome šį kartą jau atsisveikinti… Pasitaškėm paskutinį kartą prie jų namo esančiame baseine, paskui pavakarieniavome “pasigamink pats” restoranėlyje.

Beliko tik susipakuoti daiktus, sutvarkyti namus ir rytoj pavakare sėsim į naktinį traukinį į Bankoką. Bankoke praleisim dar vieną dieną, pernakvosim ir išskrisim į Berlyną, iš ten – į Rygą – vėl nakvynė – ir į Palangą… Galbūt dar parašysiu iš Bankoko. Iki:)

Riedam apžiūrinėti senojo miesto  Senajame mieste  13 amžiaus šventykla  Dar - senajame mieste  Pati seniausia ir garsiausia šventykla senajame mieste  Ir dar…  Sidas ant arkliuko

Jeigu norite gauti naujus įrašus el.paštu, įrašykite jį čia:

Pai – tobulas miestelis, o mums trūksta dar bent poros mėnesių Tailande…

Labas visiems:)

Jau gal ir būtų laikas pakuotis išmėtytus po didžiulį namą daiktus, bet mes vis dar stengiames negalvoti apie išvykimą ir prisigalvojam sau veiklos… Viena jų – žinoma kelionės, šį kartą keliavom į mažutį hipišką miestelį Pai. Galvojom, kad išvykstam dienai, o užtrukom tris… Ir visai negaila – atvirkščiai, mums dabar trūksta dar bent poros mėnesių, kad galėtume pagyventi ir ten…

Pai yra 4 valandos kelio  nuo Chiang Mai – nors atstumas nesiekia nei 200 km, tačiau kelias raitosi per kalnus ir kratytis autobuse tenka ilgokai… O kol vairuotojas raitė pavojingus vingius kalnuotoje vietovėje, aš stengiausi nesidairyti – nebuvo baisu, tik bloga. Bet praėjus toms kelioms valandoms, kai nusileidom į slėnį kalnuose – kuriame ir išsidėstęs miestukas – viską atpirko vaizdas ir jausmas, kad dar kartą esam rojuje žemėje. Gal todėl, kad miestelis priminė Koh Phangan salą – jautėmės, lyg grįžę namo. Mažutės gatvytės, kuriose nuolat vyksta veiksmas – turgeliai, prekiaujantys visokiais hipiškais apdarais ir rastamaniškais papuošalais bei aksesuarais, miniatiūriniai barai – tokie nedideli, kad savininkams tikrai reikėjo lakios fantazijos tuose keliuose kvadratuose įrengti bariuką ar restoranėlį, o tuose baruose – pačios keisčiausios pasaulyje kėdės – pavyzdžiui, senos svarstyklės, ant kurių atsisėdus iš tikrųjų visai gatvei demonstruoji savo svorį:) Gaila, kad mūsų fotoaparatas jau baigia nusibaigti, tad mažai turim nors kažkiek kokybiškų nuotraukų – bet užtat viską fiksavome akimis ir žavėjomės, žavėjomės… Ir gailėjomės, kad nebeturim laiko ilgiau čia pabūti.

O aplink miestelį – daugybė suktų kalnuotų keliukų, su šimtais nuorodų į karštuosius šaltinius, baseinus, šventyklėles, kanjonus, upes, krioklius, antrąjį pasaulinį karą menančius tiltus… Ir į daugybę kaimukų, kiniečių, kalnų genčių, o svarbiausia – hipių, nes kažkada šį šiaip jau ramų gyvenimą gyvenusį miesteliūkštį pakeitė iš Japonijos (kažkodėl) atplūdę hipiai.

Pasiskaitę Lonely Planet, tikslą turėjom dar vieną – šalia Pai – tiesą sakant, “šalia” – vėl gi – pusantros valandos kelio – Soppong kaimą, kur yra, kaip skelbiama minėtoje knygoje, vienos didžiausių Tailande olų – Tham Lot. Pernakvoję Pai, kitą dieną išsiruošėm ten. Ne taip legva buvo nusigauti į Soppong’ą, na pirmiausia dėl to, kad bandėm susitarti su keliom Pai esančiom agentūrom, kad mus ten nuvežtų. Tačiau kaina – pasiderėjus 1500 batų (apie 110 lt) – už 40 km atstumą pasirodė per didelė. Žinoma, agentūros vairuotojas nuvežtų pirmyn – atgal, o savarankiškai važiuodami vargu ar spėtume į paskutinį autobusą. Tačiau ne vien kaina, bet ir nesavarankiškumo jausmas, kai tave vežios asmeninis vairuotojas, padėjo apsispręsti – kratėmės vietiniu autobusu, kuris po pusantros valandos sustojo kažkodėl vidury kelio ir vairuotojas mums parodė į duris. Pasirodo, čia ir buvo Soppong kaimiūkštis, tos kelios daržovėmis prekiaujančios bobikės – tai turgus, medis prie kelio – stotis, o svarbiausia – čia buvo net kelios nuorodos į nakvynės namus!

Pirmiausia bėgom į pirmus nakvynės namus paprašyti kokio transporto iki olų (8 km nuo kaimo), tačiau deja deja – nesusikalbėjom… Tik išsaiškinom, kad motorolerių nuomos čia nėra, yra tik “mototaksi” – bet kur – niekas negalėjo pasakyti. Tas pats buvo visur, tad vaikščiojom ratais – vieninteliai turistai pakelėj įskūrusiame kaime, kol radom kažkokios vietinės agentūros plakatą. Ir “agentūroje” – iš tikrųjų tai buvo kažkieno namai – mums pasisekė – mus nuveš iki olų!

Tham Lot olos garsėja savo ilgiu – iš viso, skaičiau, jos tęsiasi apie 6000 metrų. Tačiau turistai įleidžiami tik į dalį jų – tris olas, nes kitas šiuo metu tyrinėja mokslininkai – ant olų sienų likę 3000 metų skaičiuojantys piešiniai, taip pat kai kuriose iš olų rasti, spėjama, prieš du tūkstančius metų padaryti mediniai karstai. Dalį olų galima apžiūrėti vaikštant – su gidu ir didele žibaline lempa, kitą dalį – plaukiant upe siauru bambukiniu plaustu, kur virš galvų aukštuose juoduose olos skliautuose būriavosi dar juodesni pulkai šikšnosparnių (gidas bakstelėjo pirštu į viršų ir pasakė: “look, batman”), kitoje oloje laigė koks mlijonas kregždučių, kelios trinktelėjo į stačius olos akmenis ir čia pat prie kojų nukrito negyvos arba leisgyvės… Beje, ši, kregždučių pilna ola, turėjo ypatingą kvapą, tiksliau, baisią smarvę, ir viskas čia buvo aplipę pauščių išmatomis – lipant į viršų ar leidžantis stačiais laiptukais – nekilo rankos pasilaikyti už turėklų. Na ir kalbant apie gyvūniją – visose olose be išimties lakstė daugybė ilgakojų vorų, na o plaukiant juodais upės vandenimis – vandens paviršiuje rangėsi ir galvas iš vandens kyščiojo vandeninės gyvatės.

Į kaimą grįžom jau temstant ir baisiai alkani – o restoranėliai čia buvo uždaryti – ne sezonas. Tačiau radom vieną, labai jaukų, pačiame pakelės centre, tad užsukom į jį ir skaniai pavalgėm. Ir jau visai sutemus išsinuomavom bungalą prie upės – prieš tai teko pažadinti labai keistą žemaūgį savininką. Bungalas – tarp upės ir kelio – strategiškai patogioje vietoje, prie pat – kaip paaiškėjo – vienintelio jau minėto restoranėlio, o kitoj kelio pusėj – medis, atstojantis autobusų stotį. Čia mes ryte sustabdėm autobusą atgal į Pai, kur dar pusdienį pasivaikščiojom ir išvažiavom namo.

Namie jau bėga paskutinės dienos. Ne bėga, o kosminiu greičiu skuodžia. Vakar dar gaudėm didžiuosius šamus (Nojus pagavo vieną, o užkibus kitai – Sidas vos spėjo pagriebt ežeran lekančią meškerę), šiandien planuojam važiuoti į Wiang Kum Kam – atkastą senovinį mestą.

Iki…

Pai - matosi mūsų viešbučio bungalas Vaizdas į Pai miestuką nuo šventyklos kalno Šventyklos sargai Nuorodos išsukus iš miestelio… … ir dar vienos nuorodos Ekologiški Pai hilių ryžių laukai Pai kanjonas Vienas iš Pai krioklių Kiniečių kaimas Kiniečių kaimas 2 O čia - tikrasis kiniečių kaimas, ne turistams Soppong - prie medžio - autobusų stotis Įėjimas į olas (apačioje matosi bambukinis plaustas) Olose Lipam ant plausto Daug juoko vaikams sukėlęs uolos papukas:) Išėjimas (išplaukimas) iš olų Oloje. Apačioje - upė, kuria plaukėm Autobuse atgal į Pai Nojaus pagautoji žuvis Žbejyboje. Už manęs, beje, ne mergaitė, o vyrukas:) Sidas su savo “mekškere” :)

Kelionė į Chang Rai. Ar galima šaltinyje išsivirti kiaušinių?

Vakar teko keltis žiauriai anksti, bet buvo verta. Keliavome į Chiang Rai, šiauriausią Tailando miestą, norėdami praeiti pramintais turistų takais – Auksinis trikampis, Opiumo muziejus, Balta Wat Rong Kun šventykla… Na, ir dar kartą – karštieji šaltiniai.

Nuo Chiang Mai iki Chiang Rai - apie 3 valandos kelio vingiuotu kalnuotu keliu. O pakeliui – maždaug pusiaukelėj – yra “karštieji šaltiniai”. Mes jau buvom panašiuose Ranonge (Pietų Tailandas), bet ten jie buvo pakankamai vėsūs, kad gaėjome sumerkti kojas. Čia tuose “šaltiniuose” galima išsivirti kiaušinių! Taip ir padarėme, nes kaip tik buvo pusryčių metas:)

Jau pravažiavus Chiang Rai miestą – tarp daugiabučių kyla naujas baltas šventyklos kompleksas. Wat Rong Kun – kitokia, nei visos iki šiol matytos. Balta, trapi, tarsi porcelianinė, tviskanti saulėje… O prie įėjimo (gal iš pragaro?) kyšančių rankų miškas, už kurio praėjimą saugo du didžiuliai baisuokliai… Nors nuo šventyklų jau pavargom (juk visur Tailande lankytini turistų objektai – šventyklos, o čia Chiang Mai jų yra daugiau nei 300), bet šią pamatyti buvo verta:)

Toliau – Auksinis Trikampis – kur susikerta trijų valstybių žemės (o jas skiria Mekongo ir Ruako upės). Tailandas, Laosas ir Birma – galėjome pabučiuoti visas šias tris žemes, nes motorine valtimi priplaukėm tiek prie Birmos, tiek prie Laoso. O į Laosą, tiksliau, salą, priklausančią Laosui leidžiama ir išlipti (be vizų!), žinoma, ta sala – ištisas turgus, bet buvo malonu vėl paliesti Laoso žemę, vėl matyti tuos ramius žmones, net išmaldos prašančius vaikus. Tokia nostalgija apėmė…

Keista, bet diena tirpo labai greit, gal dėl to, kad tolima kelionė… Bet dar spėjome pasiganyti Opiumo muziejuje, o vėliau – prasieiti pagrindine Chiang Rai gatve, nusifotografuoti prie bokšto laikrodžio… Namie buvome jau tamsoje. O važiuojant atgal vaikai “atrado” amžinąjį klausimą – kas buvo pirma – višta ar kiaušinis? Ir linksminosi klausinėdami vienas kito vis tų pačių klausimų. O iš to buvo dviguba nauda – savo kvatojiimu jie neleido vairuotojui užmigti, o mes, atvirkščiai, galėjome ramiai pamiegoti:)

Karšta versmė - “geizeris”  Verdam kiaušinukus  Sidas laukia kol išvirs kiaušiniai  Baltoji šventykla  Rankų miškas prie šventyklos  Rankos  Dar rankos  Šventyklos fragmentas  Nuo kalno - trijų valstybių žemės  Plaukiam Mekongu  Birma  Laosas  Sveiki atvykę į Laosą:)  Lao Lao gėrimas - dar ir paragauti įsiūlė, paskui bloga buvo, vien vaizdelis supuvusios gyvatės…  Išmaldos prašantis vaikas  Ko niekada nesiilgėsiu - Laosietiška virtuvė  Vaikai, šuo ir Sidas  Plaukiam atgal į Tailandą  Opiumo muziejuje  Opiumo muziejuje2  Chiang Rai centre - prie bokšto laikrodžio  Chiang Rai mieste

“Rankdarbių kaimai”

Viena iš turistinių atrakcijų, siūloma lankantiems Ciang Mai miestą yra taip vadinami “Handicrafts Villages” – lietuviškai būtų Rankdarbių kaimai. Pagal pavadinimą ir nuotraukas, matytas įvairiose brošiūrose, įsivaizdavau kaimus, kuriuose gyventojai daro skirtingus rankarbius: Skėčių kaime – skėčius, sidabro kaime – sidabro papuošalus, odos kaime – odos gaminius… Realiai tie “kaimai”- tai nedideli fabrikėliai su dažniausiai senais stalais ir kėdėmis, prie kurių sėdi darbuotojai. Panašu, kad pasibaigus darbo dienai netyčia užklydus šios patalpos atrodytų seniai apleistos… Ir už tų fabrikėlių beveik visada – parduotuvė, milžiniška, prabangi. O tailandiečiai pardavinėdami savo prekes nei kiek neatsilieka turkams ar indams. Tuoj pat traukia iš kišenės skaičiuotuvą, siūlo nuolaidas, mauna ant rankų žiedus… 

Bet nepasakyčiau, kad buvo neįdomu: Šilko fabrikėlyje turėjom galimybę pamatyti, kap iš šilkverpių kokonų traukiami šilko siūlai, paskui audžiama (rankomis!) medžiaga. Skėčių “kaime” matėm, kaip daromas popierius, toliau – kalami plonyčiai bambuko pagaliukai, galiausiai kaip piešia ant jau pagamintų skėčių. Apsilankėm “lakavimo” fabrike (kur dengia lakais įvarius įvairių dirbinių paviršius, paskui ant viršaus raižoma, piešiama…), odos – galėjom pačiupinėti krokodilo, gyvatės, dramblio, stručio, rajos odas (tiesa, rajos oda labiausiai patiko vaikams,  nes moteriškė, kuri pasakojo  apie skirtingų gyvūnų odų savybes, peiliu brūžindama rajos odą pademonstravo, kokia ji stipri). Sidabro papuošalų gamintojai pademonstravo, kaip daromi sidabriniai gaminiai, o milžiniškoje brangakmenių parduotuvėje mažoje kino salėje net parodė filmą apie tai, kaip randami ir apdirbami brangieji akmenukai, o paskui savo akimis pamatėm lydomą auksą, pilamą į formas, klijuojamus deimančiukus į žiedus ir apyrankes. Na ir žinoma kiekviename fabrikėlyje – parduotuvėje mus lydėjo vis kita miela tailandietė, pasitikdama klausimu “where are you from” ir išgirdusi Lietuvos pavadinimą, kuris be jokios abejonės nei vienai iš jų nesakė nieko, tik nusišypsodavo ir vis bandydavo ką nors parduoti. Na, bent jau išsimatavau krūvą dailių baltojo aukso žiedelių su rubinais, smaragdais, deimantais ir kitais blizgučiais:)

Dar per šias dienas patinginiaudami aplankėm kelis muziejus. Įdomiausias iš jų – Vabzdžių ir gamtos stebuklų muziejus, visai šalia namų. Ypač mielas, įdomus ir šiek tiek trenktas pasirodė jo savininkas - senukas, vabzdžių rinkimo fanatas, daug metų studijavęs maliarinių uodų savybes ir ligas, kurias sukelia šie vabzdžiai… Beje, labai svarbi ši ekspozicija buvo Nojui, kuris kelionėje nusprendė tapti gamtos ir gyvūnų tyrinėtoju:) Na, o Sidas nutarė būti briedžiu-policininku (kaip pats aiškino, policininku su briedžio kauke, arba briedžiu su policininko uniforma), bet jam dėl suprantamų priežasčių tinkamo muziejaus ugdymui neradom:)

Tai tokia istorija šį kartą, iki:)

 P.S. Na ir vis tik dar noriu papasakoti apie mūsų naminius gyvūnus – driežus. Vieną vakarą grįžę iš miesto radom namie besiganantį driežą - lyg ir joks stebuklas, bet vaikai nusprendė, kad štai driežas kuris gali numest uodegą tik ją palietus. Taip jau išėjo, kad driežiuką pasigainioję vaikai jam nugnybė uodegą :( Teko vargšą sužeistą driežiuką išleisti į kiemą, o jau dabar turim vienoje iš savo vonių driežą-beuodegį… gal tą patį?

Štai kaip iš šilkverpių traukiami siūlai  Iš šilko siūlų audžiami medžiagų rietimai  Skėčių “kaime”  Skėčių karkasų gamyba  Skėčiai  Ir dar skėčiai  Šeima:)  Sidabro gamyklėlėj - pietų metas  “Lakavimo” gamykla  Lakuotojų “brigada”  Viena iš lakuotojų  “Pardavėjas” lakuotų gaminių parduotuvėje  Odos prezentacijoje  Genčių muziejuje  Vaikai su vietiniu žveju - prie Genčių muziejaus

 Puslapis 6 iš 17  « Pirmas  ... « 4  5  6  7  8 » ...  Paskutinis »