Jau prabėgo lygiai keturi mėnesiai, kaip palikom namus Vilniuje. Ir beliko tik vienas mėnuo iki to laiko, kai vėl įžengsime pro namų duris. Gal keista ir kiek gėda sakyti, kad namų visai nepasiilgau. Pasiilgau šeimos, draugų, bet į Lietuvą dar grįžti nenoriu. Ir žinau, kad mėnuo čia labai greitai praeis…

Šiandien drauge su savo bičiuliais iš Lietuvos ėjom pramintais turistų takais: keliavom pėsčiomis per džiungles, ėjom rąstiniais tilteliais per krioklius, valandai per lietų sėdom ant čiuožinėjančių po šlapią molingą žemę dramblių nugarų, kurie brido per upę ir kopė į kalną, paskui baisu buvo leistis žemyn. Mums teko joti ant dramblienės, šalia kurios visą laiką malėsi nenustygstantis mažas drambliukas, o jį akylai prižiūrėjo mama (su mumis ant nugaros), tad malėsi ir ji:) Tam mažyliui baisiai nesisekė – upėje jis vis pasinerdavo į vandenį, tuo sukeldamas šoką tiek savo motinai, tiek prižūrėtojui, kopdamas į kalną ar lipdamas žemyn nuolat griuvinėjo, čiuoždavo žemyn ant šono, niekaip negalėdamas atsikelti… Gaila, kad stipriai lijo, tad negalėjome su savimi pasiimti fotoaparatų, bet užtat viską stebėjome ne pro mažą fotoaparato langelį, o iš tikrųjų:)

Dar aplankėme kalnų genties kaimelį, Karen genties, iš kurios kilęs ir mūsų gidas, kur mus pasitiko vaikai, įkyriai pardavinėjantys apyrankes iš džiovintų uogų bei kauliukų ir galybė šunų…

Dienos pabaigoje plaukėme bambukiniais plaustais – Sidas (tas, kuris amžinai pameta batus, užsitrenkia kavinės tualete, užsuka namo vandentiekio sistemą…) pačioje plaukimo pabaigoje sugebėjo išvirsti, o iškeltas atgal ant plausto, džiaugėsi: “Gerai, kad turėjau gelbėjimo MIELENĘ” Taigi, buvo visai smagu.

Linksma buvo ir zoologijos sode, apie kurį žadėjau papasakoti. Į jį teko eiti du kartus, dvi dienas iš eilės. Chiang Mai Zoosodo pažiba – panda, tačiau prmąją dieną jos nepavyko pamatyti, nes sodas dirbo trumpiau - skirtingai, nei teigiama informaciniame lankstinuke. Ramiai vaikštinėjom pirmąją dieną, nesinaudodami po zoologijos sodą kursuojančiais autobusais, o kai priėjome pandos namus, jie jau buvo užrakinti… Tad nukeliavome iki bilietų kasos, reikalaudami galimybės pandą pamatyti kitą dieną (įėjimas kainuoja nepigiai, todėl nenorėjome mokėti dar kartą). Buvome siuntinėjami nuo vienų durų prie kitų, moteriškės ilgai tarėsi, kopijavo savo lankstinuką ir kažkam faksu siuntė, kol galiausiai buvo palaimintas mūsų nemokamas dar vienas apsilankymas:) Taigi, kitą dieną pamatėme gražuolę pandą, o tiksliau pandiną, nes panda – mama su mažu pandžiuku lankytojams nerodoma. Panda – tėtis visą laką tingiai sėdėjo ir graužė bambukus, visas apsitrupinęs žievėmis:)

Rytoj eisime į imigraciją prasitęsti vizų, tad palinkėkite mums sėkmės:) Beje, apie vizas: čia pratęsimas kainuoja, todėl ilgai svarstėme galimybes jas pratęsti kitur: Birmoje arba Laose. Tačiau į Birmą Lietuvos piliečiams reikia vizų, o jas galima gauti tik Bankoke, o iki Laoso sostinės Vientianio apie 15 valandų kelio autobusu… Ilga kelionė ir tai, kad Laoso sostinėje mes buvę, nulėmė sprendimą: vizas mėginsim prasitęst čia.

Iki:)

Kaip jau rašiau, čia aplink Chiang Mai yra nemažai ežerų ir tvenkinių. Vieni yra nacionaliniuose parkuose, tad už įvažiavimą reikia mokėti (tiesa, mokestis simbolinis), kiti nemokami, treti privatūs, todėl nors šiuose vaikštinėti ir grožėtis nieko nekainuoja, bet žvejyba yra įkainota. Viename tokių mes buvome vakar. Čia Vilius išsinuomavo meškerę (šį kartą, skirtingai nei Krabi apylinkėse – ne bambukinę), nusipirko maisto žuvims (kaip ten – masalo?) - tiesa, kiek keisto, nes tai buvo sumuštiniai su dešra ir kažkokia džiovinta mėsa - ir ėmėsi žvejybos… Aš sėdėjau ant kranto ir piešiau, bet neilgai… Beveik visą laiką praleistą prie šio tvenkinio, teko bėgioti aplink ir fotografuoti bei filmuoti, beje, net ir man buvo smalsu – čia žuvys tikrai didelės, tad žveją tampydavo beveik aplink visą tvenkinį. Na o rezultatas – apie 15 kg šamas, tikrai didžiulis:) Tačiau žinau, kad teks važiuoti dar kartą, nes užkibusios, bet nutrūkusios žuvys buvo kur kas didesnės…

Tačiau ne vien žuvis mums teko žvejot. Va prieš kelias dienas, kai buvom čia gyvenančių lietuvės ir šveicaro namuose, Sidas iš didelės sausainių skardinės žvejojo sausainius. Ir taip užsižvejojo, kad net nutarė likti ten gyventi… Manau, kalti ne vien sausainiai, o ir šeimininkės šypsena (beje, ir lietuvių kalba – pastebėjau, kad vaikai lietuviškai kalbančius žmones jau vertina kaip šeimos narius), taip pat ir baseinas, esantis visai šalia jų namo… Žinoma, Sido mes tuose namuose nepalikom, bet vakare, užgraužus sąžinei, pripirkom pilną maišą sausainių ir saldumynų:) Turbūt turiu paaiškinti – čia vietiniai žmonės beveik nevalgo miltinių patiekalų, na nebent skaniuosius gatvėje kepamus blynus… Tad ir mes jau atpratom – ir pamiršom net ir duoną…

Tiesa, nuo vakar jau turim svečių – atvažiavo draugų pora iš Lietuvos, taigi toliau planuojam laiką leisti aktyviai Šiandien visą dieną praleidom Chiang Mai Zooparke, bet apie tai papasakosiu kitą kartą:)

Iki.

Labas visiems iš lietingojo Chiang Mai miesto. Tiesa, nors čia jau lietaus sezonas, bet paskutinėm dienom beveik nelyja:) Tai gerai, nes per langų tinkleliuose esančias skylutes (čia namie vietoj stiklo yra gerokai pasenę vietomis skylėti tinkleliai) nebepriskrenda visokių mažų sparnuočių, o mieste kojomis nebando lipti tarakonai (taip besigelbėdami iš balų). Tačiau tą dieną, kai išsinuomojom motorolerius, teko iškart lėkti į turgelį pirkti lietpalčių.   Ir daugybę kartų jų prireikė, kaip reikėtų ir apsauginių akinių (Vilius jau nusipirko tokius juokingus geltonus), nes lietuje važiuojant į akis aštriais dygliukais smaigsto ne tik lietaus lašai, bet ir visokiausi mašalai.

Paskutinės kelios dienos buvo smagios – daug bendravom lietuviškai:) Susitikom su čia gyvenančia pora – lietuvaite ir šveicaru (su jais buvom nulėkę prie už 30 km esančio ežeriuko), o vėliau “gyvai” susipažinom su kita jau pusantro mėnesio keliaujančia lietuvių pora – Edita ir Karoliu (http://100dienu.blogspot.com/) ir labai linksmai praleidom kelias dienas su jais – nuo rinkimų nakties iki 4 val. ryto stebint internete Lietuvos prezindentės rinkimų balsavimo rezultatus, iki pasivažinėjimo motoroleriais po aplinkinius ežeriukus, vienuolynus, krioklius ir šiuolaikinio meno parodas. Vakarais prisipirkdavom iš turgaus mėsos ir daržovių vėrinukų bei sušių (vnt – 5 batai – apie 40 centų), ragaudavom kas alų, kas vietinį vyną, o vieną vakarą net pasigaminom Mojito kokteiliukų Paskutines dienas mūsų naujieji bičiuliai gyveno jau ne viešbutyje, o pas mus – vaikai krykštė iš malonumo, kad turim lietuviškai su jais kalbančių (ir žaidžiančių!) svečių:)

Reziumuojant šias dienas reikėtų pasakyti, kad jos iš esmės buvo skirtos aplinkinių ežerų apžiūrinėjimui – turbūt niekam ne paslaptis, kad Vilius susikaupęs ieško vietos žvejybai. Žvejoti planuoja ir vaikai, na o man visai smagu pasivaikščioti ir stebėti aplinką, o ypač žmones. Pavyzdžiui, kaip būtų pasielgęs lietuvis, jei jam iš tinklelio, beveik pilno nemažų žuvų, kažkoks prašalaitis išleistų vieną atgal į ežerą? Taip atsitiko Viliui, kuris apžiūrinėdamas žuvis, netyčia apvertė tinklelį. O žvejas… nusijuokė ir tiek. Prie kito ežero stebėjom, kaip vyksta povandeninė žūklė, deja, ne ką tesupratom, tik tiek, kad žvejas, apsirengęs naro kostiumu, gaudyti žuvies neria gilyn į ežerą… Prie trečio – matėm kyšančius šamų ūsus ir prie pat kranto plaukiojančias žuvis, deja, ten žvejoti neleidžiama, o ketvirtame (be oranžinių vienuolių ant kranto) – nardė ne tik didžiuliai šamai, bet ir daugybė vėžlių, kurie kartu su šamais kaišiojo nosis ir laukė duonos, kurios iš pradžių neturėjom, bet čia mus išgelbėjo vaikai – jie lėkė fotografuotis su vietiniais, už ką gaudavo kelias riekeles duonos. Čia ypač aktyviai reiškėsi Sidas, nusprendęs, kad duonos jam reikia daug – ne tik šamams ir vėžliams šerti, o ir pačiam pakramsnoti:)

Na o kalbant apie šiuolaikinį meną – šiandien, nuvažiavę prie Meno cetro, pakliuvom… į mugę, kur klausėmės tradicinės muzikos ir stebėjom šokio meną, apžiūrinėjom įvairius dirbinius, nuo sidabro ar šilko iki skėčių. Vėliau planuojam nuvažiuoti į kaimelius, kur gaminami įvairūs rankdarbiai, tad čia nieko nepirkom, na beveik nieko – tik įrankį pėdų ir veido masažui:) Žinoma, po mugės aplankėm ir parodas, nustebino nemokamas įėjimas ir visai vakarietiškas šiuolaikinis menas, daugybė instaliacijų, taip pat buvo ir tapybos, skulptūros, video darbų. Bet po parodos, norėdama tradiciškai įsigyti vietinio šiuolaikinio meno albumą, nusivyliau – šalia esančiame knygyne nebuvo beveik nieko, ką galėčiau nusipirkti, be tajų kalba išleistų meno žurnalų ir senų parodų lankstinukų ar nedidelių katalogų – bet su tokiom prastom ir dažnai nespalvotom reprodukcijom, kad nekilo ranka mokėti pinigų už juos…

Visai neseniai išleidom lietuvius keliautojus į autobusų stotį (jie traukia į Kambodžą), tad namie dabar taip keistai tuščia… Bet neilgam, nes jau po savaitės atvyks mūsų bičiuliai iš Lietuvos, o rytoj planuojam važiuoti į svečius pas jau minėtą čia gyvenančią lietuvės ir šveicaro porą:)

Tai tiek šį kartą iš mūsų šiltai tekančio gyvenimo čia, iki:)

P.S. Turbūt jau tradiciškai, pabaigai istorija apie Sidą – kol vienoje parduotuvytėje per liūtį su Vilium bandėm rinktis akinius (nuo saulės ir lietaus), Sidas šokinėjo per balas ant šaligatvio… Ir sugebėjo pamesti vienoje iš plytelėse buvusių skylių vieną batuką (“kroksą”), kuris su tekančiu lietaus vandeniu tuoj pat nuplaukė kažkur po gatve… Tai jau antras Sido batukų praradimas šioje kelionėje ir tikiuosi, paskutinis.

Ir dar – naujiena mano bloge:) Ačiū Karoliui už pagalbą – nuo šiol jūs galite prenumeruotis naujus įrašus tiesiai į savo el. paštą:) Štai čia:

Sveiki :)

Šiandien pradėjom masažo kursus – dabar savaitę pas mus į kiemą kas rytą atvažiuos tuk-tukas, kad nuvežtų į senamiestį, kur mokomės Šiaurės Tailando masažo paslapčių. Daug jogos – raumenų tempimo pratimų, taip pat akupunktūros. Kol mes antrame masažo mokyklos aukšte mokomės, vaikai pirmame žiūri filmukus, piešia ir žaidžia – Sidas užlipęs pas mus vienos masažo mokytojos išsiprašė masažiuko Taip sutapo, kad į baseiną negalim eiti – Sidas vakar besimaudydamas prasikirto smakrą (įdomiausia, kad atrodo lyg įpjauta, o jis nieko nepajuto, mes tik pamatėm varvantį kraują iš smakriuko), žaizda gili, tad vežėm į ligoninę – dabar negalima maudytis, išrašė  antibiotikus – jau pasimokėm Koh Phangan saloje, kad menkiausios žaizdos sunkiai gyja, todėl jis pats labai atsakingai geria vaistukus:)

Beje, be masažo pamokų aš turėjau dar vieną - dieną praleidau tailandietiško maisto gaminimo kursuose – išmokau pagaminti aštriąją Tom Yam sriubytę, patiekalus su kariu, spring rolls’us ir daug kitų skanumynų:) Maisto gaminimo kursuose tądien buvau vienintelė mokinė – visai netikėtai gavau privačią pamoką:) Pirmiausia nuvažiavom į turgų, pirkom prieskonius, daržoves, mėsą, grybus… O vėliau jau užsiėmėm gaminimu. Tiesa, buvau pirmoji lietuvaitė tuose kursuose:)

Chiang Mai mes ne tik baseine taškomės ir mokomės – prieš kelias dienas aplankėm vieną svarbiausių šventyklų Šiaurės Tailande – Wat Phrathat Doi Suthep – labai graži ir įspūdinga, aukštai ant kalno, nuo kurio matosi viso miesto panorama. Kaip tik tą dieną prasidėjo šventė – Doi Suthep Festival, žmonės pėsčiomis keliavo į šventyklą (15 km už miesto), pakelėj mums važiuojat įsikūrinėjo kioskai su maistu ir gėrimais – mus vežęs taksistas sakė, kad žmonės šventykloje praleis visą naktį, o ryte keliaus namo.

Po šventyklos važiavome į kelių genčių kaimus – tokia vietovė, kur įsikūrę penkios gentys, viena iš jų -atkeliavusi iš Birmos – ilgakaklių gentis. Įdomu ir smalsu buvo, ypač pažiūrėti, kaip atrodo moterys, kurioms nuo penkerių metukų vyniojami metaliniai žiedai ant kaklų (sakė, kasmet tuos žiedus pervynioja, vis ilgesnius, kol galiausiai ant kaklo moteriškės nešioja apie 5 kg svorį), jos ir prausiasi, ir miega su tais žiedais… Bet patys kaimai šiek tiek nuvylė, nes labai buvo panašu į kokias Rumšiškes, tik apgyvendintas. O prie įėjimo į teritoriją – pastatyta bilietų kasa ir įėjimas nepigus – 500 batų  (apie 40 lt) žmogui. Na, bent jau panašu, kad tie žmonės ten ir gyvena – bent jau ilgakaklės, kaip birmietės, niekur iš teritorijos išeiti negali.

Dienai baigiantis nuvažiavom į “Tiger kingdom” – Tigrų karalystę, kur vaikai galėjo pažaisti su jaunais (3 mėn) liūtukais, o mes su suaugusiais tigrais. Žodis “pažaisti” čia nelabai tinkamas, nes net instrukcijoje, kurią teko perskaityti prieš įeinant pas didžiąsias kates – parašyta, jog bet koks veiksmas, galintis sukelti tigriukams norą pažaisti, yra draudžiamas, be to, draudžiama būti tigrui arti galvos, apeiti tik iš nugaros ir pan. Ir vis tiek, kai iš narvo į aptvertą pievelę išleido tris didžiulius tigrus, jausmas buvo nenusakomas.

Tai tiek nuotykių šiam kartui, tiesa, dar vienas, paskutinis – vėl apie Sidą: prieš keletą dienų jis buvo užsirakinęs vienos kavinės tualete ir niekaip negalėjo atsirakinti… Sukilo visas personalas ant kojų, ardė dvigubas tualeto lubas, gręžė skylę, kišo pagalius ir plaktukus… Galiausiai išvadavo Įdomu, kad Sidas visai neišsigando – tik mėgavosi gausiu dėmesiu

Iki, matėm, jau Lietuvoje šyla, o mes laukiam lietaus sezono ir tikimės, kad tada bus šiek tiek vėsiau.

Labas visiems iš Tailando Šiaurės – jaukaus, mielo ir gražaus Chiang Mai miesto, kur bokštus kelia gal 300 šventyklų, naktiniai turgūs išsirangę po visą miestą, kur galima išmokt tailandietiško masažo paslapčių… Beje, čia masažas kainuoja perpus pigiau, nei Pietuose – nuo 100 batų (8 lt.) už valandą.

Po to, kai paskutinį kartą rašiau iš Hua Hin’o, ne tiek jau daug ir įvyko… Ir kartu tiek daug pasikeitė. Autobusu iš vienos “Palangos” (Hua Hin) nuvykom į kitą “Palangą” (Cha Am), kur išsinuomojom viešbutį su baseinu  kaip tikri buržujai, bet užtai vaikų džiaugsmui nebuvo ribų… Jie ir jūrą užmiršo, o į Karalių Rūmus važiuoti vos pavyko įkalbėti (kurių, kaip planavom, iš Hua Hin’0 apžiūrėti nepavyko, nes tą dieną nedirbo – tad važiavom iš Cha Am’o - jie pusiaukelėj tarp šių dviejų miestų). Karalių rūmai – ant jūros kranto, vėjo perpučiami, o į kambarius galima patekti ant polių pakeltais ilgais, atvirais koridoriais. Tą dieną apžiūrėjom ir didžiausias Cha Am’e esančias šventyklas, bet buvo sunku, nes nepakeliamas karštis lauke buvo dar nieko, lyginant su karščiu automobilyje - pasirodė, kad taksi automobilio, kuris mus vežios visą dieną, kondicionierius sugedęs…

Porą naktų pernakvoję Cha Am’e, nėrėm į Bankoką, žinoma į “SUK 11″(namo ). Planavom kitą rytą skirtis su mūsų draugais, bet… Negavom traukinio bilietų į Chiang Mai, tad dvi dienas priverstinai praleidom Bankoke… Bankoko įžymybes esam ištyrinėję prieš porą metų, tad nevarginom vaikų (ir savęs) ir nėjom antrą kartą žiūrėti Auksinių blizgančių Tailando sostinės papuošalų – Karaliaus Rūmų, šventyklų, Budų… O pirmą dieną pratinginiavom viešbutyje, tiksliau, užsiėmėm buities darbais, ruošdamiesi į tolimesnę kelionę, tokiais, kaip rūbų skalbimu, nereikalingų daiktų išmetimu… Aš paišiau mūsų kambariui priklausančioj terasoj, kurioje, beje turėjom ir dušą:) O vakare, kai mūsų bičiuliai grįžo iš ekskursijų, išėjom į turgaus aikštę, pasiklausyti koncerto ir susitikti su Bankoke gyvenančiu lietuviu.

Kitą dieną, jau galutinai atsisveikinę su draugais, vėl spjovėm į miesto įžymybes ir su vaikais nuvažiavom į parką, nuostabų ir didžiulį, kur vėl sutikom Tioman’yje (Malaizijos saloj) matytus driežus-krokodilus, vaikai lakstė nuo supynių prie supynių, sportavo viešuose (!) tiesiog po medžiais stovinčiuose treniruokliuose, kol iš parko mūsų neišvijo lietus… Tada aplankėm keletą šiuolaikinio meno parodų (gaila, kad daugelis meno centrų nedirbo, nes buvo pirmadienis). Ir vakare per kamščius baisiai nervindamiesi vos spėjom į savo traukinį.

Naktinis traukinys 2-ąja klase – puiki išeitis mūsų šeimai, nes patogiau važiuoti nei autobusu (yra lovos), be to, mes galėjom pirkti tik du bilietus ir tomis lovomis dalintis su vaikais. Taigi, nebuvo brangiau nei autobusu, o patogumas tikrai didesnis.

Per naktį atriedėjom į Chiang Mai, o jis mus pasitiko agresyviu karščiu, tokiu, kad dieną vos paeini… Ir čia, apsigyvenę viešbutyje, ėmėmės žygų ieškoti namo. Žygis truko 4 dienas. Turbūt jau galėčiau parašyti didelį straipsnį apie namų nuomos ypatumus Tailando Šiaurėj ir Pietuose: jei trumpai, tai kai Pietuose viskas būdavo “full” (pilna, užimta), tai čia – daugybė tuščių nebrangių nuostabių namų, su privačiais baseinais, mieste ir už miesto… Ir nieks nenori jų išnuomoti mažiau, nei metams. Tas keturias dienas per didžiulį karštį tuk-tukais ir pėsčiom lakstėm per nekilnojamojo turto agentūras (dažniausias atsakymas – palikite savo e-mailą, mes jums per tris dienas atsakysim – beje, nei viena iki šiol taip ir neparašė), klausinėjom vietinių žmonių, restoranuose, ieškojom internete ir skambinau skambinau skambinau šimtus kartų… Trečią ieškojimo dieną jau viskas atrodė beviltiška, galvojom, teks važiuoti į kokį kitą miestą, bet ketvirtąją su vietiniu vaikinu tuk-tuku išmaišėm butus, viešbučių apartamentus (ten, beje, sutartis taip pat metams) ir suradom namą!!!:) Dabar gyvenam erdviame, 2 aukštų ir 3 miegamųjų name šalia senamiesčio, miesto centre. Pagaliau turim  savo namučius:)

Chiang Mai praleisim paskutinius beveik du mėnesius, nes jau keliam sparnus – birželio 26 dienai jau turime bilietus į LT.

Iki:)